Maljorka mus labai sužavėjo tiek lankytinų vietų gausumu, tiek nepaprastai skaidriu vandeniu, tiek kainos ir kokybės santykiu. Taigi, ką nuveikti Maljorkoje? Kokius lankytinus objektus verta pamatyti? – klausia kelionių tinklalapis Makalius.lt.
Jei norite pamatyti nepalyginamai daugiau – nuomokitės automobilį.
Trečioji kelionės diena
Paskutinė dieną su automobiliuku. Maljorkos apžvalginės „ekskursijos“ maršrutas:
Maljorkos žemėlapis (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Visų pirma, turėjome nusigauti į Porto Cristo miestelį – ten yra žymieji Drakono urvai. Žemėlapyje radę kažkokią nuorodą į mažą siaurą keliuką, vedantį tiesiai į mums reikalingą kelionės tašką, juo ir nusprendėme pasukti. Dabar galvoju, kad gal geriau būtume važiavę greitkeliu, nors ir per aplinkui. Keliukas toks siauras, kad vienam automobiliui apsilenkti su kitu reikia įvažiuoti į svetimą kiemą... Šiaip ne taip, jau suabejoję, ar teisinga kryptim važiuojam, atvykome į Porto Cristo miestą, kuriame kas 20 metrų yra nuorodos link „Cuevas del Drach“ urvų.
Maljorkos vaizdai (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Stovėjimo aikštelė prie jų nemokama, žmonių dar labai mažai (juk tik 10 valandą atsidaro urvai ir įleidžiama pirmoji grupė). Stojamės į eilę prie bilietų. Bilieto kaina – 12 eurų. Iki atidarymo dar pusvalandis, tad paklaidžiojame po apylinkes. 10 valandą pradeda leisti žmones. Leidžiamės į urvus, apžiūrinėjam, bet kažkodėl niekas nestebina... Viduje vyko renginys – požeminiu ežeru plaukia trys laiveliai, kuriuose gyvai groja muzikantai.
Maljorkos vaizdai (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Draudžiama fotografuoti – vos sublyksi fotoaparatas, iš karto prisistato prižiūrėtojas ir, šviesdamas savo žibintuvėliu į „nusikaltėlio“ veidą, rėkia, kad fotografuoti griežtai draudžiama. Iš urvų išėjome visiškai be emocijų. Tiek Slovakijoje, tiek Lenkijoje matėme gražesnių vaizdų... Bet metas judėti toliau.
Vakar, bevaikščiodami po suvenyrų ir atviručių parduotuves, vis sustodavom prie labai jau gražios uolos jūroje, įamžintos vienoje iš atvirukų. Vos ne vos kažkokiame žinyne parduotuvėje suradę tokį patį paveikslėlį, išsiaiškinom, kad šis grožis yra es Pontas miestelyje. Arba šio grožio pavadinimas yra es Pontas.
Maljorkos vaizdai (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Pavyko surasti, kurgi žemėlapyje slepiasi tas es Pontas, pasiryžome iki jo nuvažiuoti. Taigi, mums reikėjo važiuoti į piečiausią salos dalį... Nepasakosiu, kiek kartų mes pasiklydome ir koks buvo priėjimas iki va šito grožio apžvalgos aikštelės (uolos krašto, ant kurio tik mes vieninteliai teužsikabarojom)...
Pasak legendos, kurią vėliau pavyko perskaityti vokiškame žinyne apie Maljorką, kas savo jėgomis perplauks per tą skylę ir grįš atgal į krantą, tas iš vyro pavirs į moterį arba iš moters į vyrą.
Grožis tiesiog nuostabus. Sėdi ant uolos krašto ir svajoji, kaip dabar būtų nerealu įšokt į tą skaidrų vandenį... O dar tame ramiame miestelyje, kuriame radome šį es Pontas, pamatėme tokių gražių paplūdimių ir labai pykom ant Maljorkos, kad jie neįrengė paplūdimiuose dušų, kaip kad yra Kroatijoje ar Kretoje.
Maljorkos vaizdai (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Po pasivaikščiojimo po ramų, siestos užkluptą miestelį, kurio metu visi lindėjo namuose. Nuvažiavome į Cala Figuera miestą – uosto apžiūrėt ir kainų kruizo į „Cabrera“ salyną (jei neklystu, tai toks pavadinimas) susižinoti.
Stovėjimo aikštelės mieste ieškojome gal pusvalandį. Net mokamoje laisvų vietų neradom, teko sukiotis palei uostą tol, kol nors viena vieta atsilaisvins. Spėjom ir pasiklyst, nes eismas ten vienpusis... Automobilį pasistatėme prie kažkokio keistai atrodančio pastato, į kurį sumanėm užeit “trumpam".
Pasirodo, tai buvo Cabrera salyno muziejus. Naujas keistos formos pastatas, kurio viduje nemokamai pažiūrėjom 3D filmą – čiupinėjom žuvis ir bėgom nuo ryklio, kuris norėjo suvalgyt mūsų galvas. Aplankėme puikų nemokamą akvariumą – jame buvo visa salyno fauna ir radiniai, rasti aplink salą. Galima buvo pamaigyti jūros ežius, žuvų ir dar kažkokių keistų gyvūnėlių. Liftu akvariumo vidumi kilome iki pastato stogo. Važiuoji sau liftu, o aplink tave žuvys plaukioja. Ant stogo atsivėrė vaizdas į salą:
Maljorkos vaizdai (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Spėjom ir filmą pažiūrėti apie tą salą, bet į ją pačią nuvykti – ne. Kainos kandžiojosi ir laikas nelabai tinkamas buvo – nespėtume grįžti vakarienės į viešbutį. Prieš kelionę dar užkandame sėdėdami po palmėmis prie Cala Figuera uosto.
Važiuojame link dar vieno labai norėto aplankyti objekto – Randos vienuolyno, nuo kurio neva galima apžvelgti visą salą. Tuo netikime, todėl važiuojam įsitikinti.
Maljorkos vaizdai (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Vienuolynas įsikūręs 500 metrų virš jūros lygio. Status vienišas kalnas, nuo kurio atsiveria panorama į visas 4 salos puses. Žmogaus čia beveik nė vieno, gal tik pora turistų. Vėjas vos vos pučia, kvepia augalija, ramu, suoliukų pristatyta, cikados cypia... O dar tas nuostabus vaizdas. Pasėdime čia gal valandą.
Maljorkos vaizdai (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Pakeliui į namus užsipilame benzino. Pripilame tokį kiekį, kiek gavome išsinuomoję mašiną. Automobilį grąžinti mums reikėjo 19 valandą, tad pamačius, jog liko šiek tiek laiko, nusprendėme užvažiuoti į Capdeperos pilį – į tą pilį, kurią kasdien matėm, bet iki šiol neapsilankėm, nes manėm, kad nieko įspūdingo. Vien pati Capdepera palieka tikrai malonių prisiminimų – siauros gatvelės, paštininkė, skubanti išnešioti laiškus, senoviniai automobiliai ir nė vieno žmogaus... Prie įėjimo į pilį pasitinka prašymas sumokėti 2 eurus už įėjimą.
Maljorkos vaizdai (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Metas į automobilių nuomos punktą. Senukas, atsiimdamas automobilio raktelius, tik paprašo parodyti, kur jį pastatėme – jis net nesiruošė tikrinti nei kiek benzino palikome, nei ar nieko nepridirbome.
Taigi, gražinę automobilį pajudėjome vakarieniauti, o po vakarienės – į uostą, iki kurio, kaip skelbė viešbučio lankstinukas, 1 kilometras. Na, nežinau, kiek iš tiesų, kadangi lankstinukai dažniausiai mėgsta viską suapvalinti, bet kelias ne toks jau ir ilgas, juolab, kai gyvenome šalia pagrindinės gatvės, nuo kurios nuklysti ne taip jau ir lengva.
Maljorkos vaizdai (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
O į uostą ėjome mes su tikslu – nutarėme išsirinkti kokią nors mini kelionę laivu. Uoste radome net kelias agentūras, siūlančias tokio tipo kruizus. Kainos – nuo 15 iki 150 eurų. Nesame išrankūs, jokios mums “Super Power CAT 360 laipsnių" nereikia, nes nenorim, kad atostogos užsibaigtų klupėjimu prie klozeto, tad išsirinkome paprastą beveik savo amžių nugyvenusį laivelį, kurio iškaba skelbė, jog už 15 eurų nuo ryto iki pietų būsime plukdomi palei salos krantą. Kaip sakant, apžvelgsime salą iš šono. Maža to, dar turėsime puikią galimybę aplankyti urvus „Arta“.
Ketvirtoji kelionės diena
Šiandien skubame pusryčiauti, nes jau 10:30 val. turime būti uoste, iš kur į apžvalginę-poilsinę ekskursiją išplauks mūsų laivelis, pavadinimu “CORAL". Nusiperkame bilietus ir sėdamės į tą vietą, kur, pagal visus mūsų gudrius apskaičiavimus, turėtų nešviesti saulė.
Maljorkos vaizdai (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Laivo dalelė yra su stikliniu dugnu, tad viskas, kas yra po vandeniu, matosi tiesiog puikiai. Teko pamatyti ir didelę didelę žuvį, kuriai praplaukiant laivo kapitonas pradėjo vaidinti, kad yra panikoje, nes ten ryklys ir kad mūsų laivelis medinis, vargšą pradurs. O mes plaukiame, mėgaujamės nemokamais gėrimais (alus, vynas, gaivieji gėrimai) ir fotografuojame.
Pamažu artėjame prie Artos stalaktitų-stalagmitų urvų, kurie yra matomi tik iš jūros pusės. Įėjimas į juos – 11 eurų, euru pigiau, nei į baisiai išreklamuotus Drakono urvus.
Kylame į kalną, nuo kurio vis aukščiau lipant atsiveria nuostabesni ir nuostabesni vaizdai... To “maljorkinio" jūros žydrumo mes taip ir nespėjome atsižiūrėti, nes tai iš tiesų kažkas pasakiško, kas palieka labai gerus įspūdžius ir traukia sugrįžti atgal...
Labai labai gaila, kad taip ir nepavyko nuotraukose įamžinti tos visos stalaktitų-stalagmitų didybės, jie visi yra beveik 20 metrų aukščio... O 1 centimetrui susidaryti reikia 100 metų. Pažiūrėkite kokia yra gidės galva ir bandykit įsivaizduot, kokio dydžio skulptūros stovi už jos. Šito bokšto aukštis yra berods 23 metrai, ir kas įdomiausia, tai jis neliečia olos viršaus – jam dar reikia “paaugti" 30 centimetrų, o tai reiškia 3 tūkstančius metų.
Didžiausios edrvės požemiuose aukštis siekia apie 40 metrų. Pamėgome Artos urvus dar ir dėl to, kad čia buvo leidžiama fotografuoti, o gidė, vedžiojusi visą didelę grupę, viską pasakojo vokiečių, italų, prancūzų, ispanų, anglų kalbomis, ir ne po vieną sakinį “Čia yra...tas ir anas" , o tikrai išsamiai. Nervino tik, kad gidei pakalbėjus vokiečių kalba, visi vokiečiai pradėdavo stebėtis ir tarpusavyje kalbėt, todėl pusės negirdėjom. Nusileidome į žemiausią urvų vietą – Velnio skylę. Čia buvo šviesų ir muzikos šou, kurio metu viena po kitos įsižiebdavo raudonos šviesos ir tikrai sukūrė tokią “velnišką" atmosferą... Nukeliavom ir į dangų, ir į pragarą, prisižiūrėjom tokių vaizdų, kokių net kitose šalyse, garsėjančiose stalaktitų ir stalagmitų urvais, nematėme.
Išėję iš urvų nupyškinom miestelio paplūdimį ir nužingsniavome link savo laivo, kur mūsų laukė gėrimai, užkandžiai ir kelione palei krantą namo... Į uostą grįžome per patį vidurdienį, ir troškome tik vieno – baseino ir pavėsio...
