Remiantis statistika, maždaug pusė pasaulio gyventojų, apytiksliai trys milijardai žmonių, gyvena ir dirba pastatuose, sukurtuose pačios gamtos arba pastatytuose iš natūralių jos medžiagų. Tačiau tik nedidelė šių būstų dalis atstovauja vadinamajai trogloditų architektūrai, kitaip tariant, gyvenamąsias patalpas urvuose. Šį kartą papasakosime apie vieną garsesnių, turistų akiai atvirų gyvenviečių su po žeme įkurdintais būstais – Matmatą.
Požeminiai namai (nuotr. Gamintojo)
Kaip, kas ir kur?
Matmata – tai berberų bendruomenės kaimelis, įsikūręs kalnuotoje, sausringoje pietinėje Tuniso dalyje, Sacharos dykumos pašonėje. Nemaža dalis jo narių ir šiandien gyvena antikos laikus menančiuose, kadaise išraustuose požeminiuose būstuose. Šiandien Tunise – tai viena labiausiai lankomų aktyvaus turizmo vietų, taip pat ir vienas autentiškiausių berberų kultūros simbolių. Pastaroji tautų grupė, kuriai pavadinimą davė VII a. Šiaurės Afriką užkariavę ir į islamą vietinius atvertę arabai, šiandien sudaro vos 2 proc. visų šalies gyventojų, daugiausiai kurių yra įsikūrę kalnuotose bei dykumų vietovėse.
Požeminiai namai (nuotr. Gamintojo)
Kiekvienas toks urvinis namas – tai tarsi apskritas krateris su daugybe durų, landų, laiptų, virvinių kopėtėlių ir kt. Iš kelionės į Tuniso Sacharą išlikęs prisiminimas, kad žiūrėjimas į tokį būstą primena žiūrėjimą žemyn nuo skardžio, mat gyvenimas čia sukasi aplink minėtą kraterį, kuris šeimai atstoja vidinį kiemą. Dažniausiai šie krateriai būna dviejų aukštų, 5–10 m gylio ir iš pirmo žvilgsnio primena antikinės Romos atriumus. Matmatos gyventojai savo požeminius būstus dažniausiai dažo balta spalva – nusileidus žemyn patalpa atrodo erdvesnė, šviesesnė ir galų gale nėra panaši į urvą.
Požeminiai namai (nuotr. Gamintojo)
Gamta čia negailestinga: greta – beribė Sachara, skurdi jos augmenija, svilinantis karštis žiemą ir europiečiui neįsivaizduojamas dykumų šaltis naktį. Tačiau apsistoję berberų būstuose šių nemalonių klimato pokyčių nepajusite – visus metus, 24 valandas per parą, čia yra komfortabili, maždaug +17 °C temperatūra. Gyvenant dykumoje tai, ko gero, yra tokia pati siekiamybė ir savotiška prabanga kaip mums saulėta vasara be nuolatinio lietaus.
Praeitis
Kaip susiformavo ši neįprasta gyvenamosios erdvės tradicija, iki šiol tiksliai nežinoma. Tačiau, kaip ir daug kur, šio kaimelio senoliai gali papasakoti ne vieną istoriją, perduodamą iš kartos į kartą, žinoma, su fantazijos priemaišomis. Labiausiai tikėtina, kad požeminiai būstai buvo pradėti statyti dar antikos laikais, kai po vieno iš kartaginiečių karų Romos imperija į šiandieninę Matmatos teritoriją pasiuntė du egiptiečių būrius su misija stebėti ir žudyti kiekvieną, sutiktą šioje retai gyvenamoje žemėje. Vietiniai gyventojai greitai suprato, kad likdami nuolatiniuose būstuose, pasirašo sau mirties nuosprendį. Tuo metu realiausia išlikimo galimybė jiems atrodė vieno iš gyventojų pasiūlyta mintis išsikasti naujus namus. Apsistoję požeminėse slėptuvėse, naktimis jie užpuldavo nieko neįtariančius įsibrovėlius ir taip sugebėjo išlikti nežinioje priešiškoje teritorijoje – pirmoji informacija apie gyvenamuosius urvus Matmatoje pasklido tik 1967-aisiais.
Apsilankius, atrodo, negyvuose bekraščiuose smėlynuose įsikūrusiuose berberų būstuose, pirmas klausimas, kuris kyla – kuo čia gyvenantys žmonės verčiasi? Atmetus svarų šiandienos pajamų šaltinį – turizmą ir su juo susijusią prekybą rankdarbiais, mąstau apie tuos laikus, kai šis pietinis Tuniso regionas buvo pašaliečių užmirštas kraštas. Remiantis tomis pačiomis vietinių istorijomis, atėjus pavasariui – vienos svarbiausių Tuniso prekių (alyvuogių) sezonui – kaimo vyrai darbo ieškoti vykdavo į šiaurę. Į Matmatą jie dažniausiai gįždavo tik rudenį, pasibaigus sezonui, nešini savo atlygiu – alyvuogių aliejumi ir kitais reikalingais daiktais bei produktais.
Dabartis
Šiandien senuosiuose berberų būstuose gyvena apie 5 000 gyventojų, o jų kasdienybė ne ką pakitusi nuo protėvių, kadaise čia persikėlusių ne savo noru. Tačiau bendrame pietinio Tuniso kaimų kontekste šie požeminiai namai anaiptol neatrodo vargingai – vietiniai juos prižiūri, tvarko, puošia, kartais restauruoja, trumpai kalbant, palaiko prekinę išvaizdą. Telieka tikėtis, kad būtent jie, kaip kadaise arabai, netaps tais, dėl kurių Matmatos gyventojams vėl tektų keisti namus. Mat šimtai autobusų, kasdien atvažiuojančių į miestelį, vis artina dieną, kai berberų namų sienos pradės byrėti.
Daugiau apie tai skaityk žurnale "A-Zet".
