Prieš penkias dešimtis metų mokslus baigusi ir rugpjūčio mėnesį su paskyrimu į Panevėžį atvykusi gydytoja iki šiol savame poste. Visus tuos metus Vanda Šukienė gydė ir gydo tuberkulioze sergančiuosius, be to, ilgą laiką vadovauja skyriui.
Bendraujant su Vanda Šukiene dažnas pokalbis kaipmat pakrypsta prie labiausiai šią gydytoją dominančios ir jaudinančios temos – tuberkuliozės. Ilgus metus tuberkuliozės ligonius gydančios, šią klastingą ligą, jos gydymo galimybes nuolat nagrinėjančios V. Šukienės nuomone, kuo daugiau žinių turės žmonės apie tuberkuliozę, tuo rečiau sirgs, o susirgę visada pasveiks.
Pastebi pavėluotai
Kai 1961 metų rugpjūtį jauna vos mokslus baigusi gydytoja pradėjo dirbti tuomečiame Panevėžio tuberkuliozės dispanseryje, šalyje kaip tik vykdyta pakili kova su tuberkulioze ir jos plitimu. Profilaktinis darbas buvo aktyvus: iš kolūkių sunkvežimiais veždavo žmones šviestis rentgenu, buvo rengiami patikrinimai fabrikuose, gamyklose, mokyklose.
Atrodė, jog šią pavojingą ligą netrukus pavyks pažaboti. Gydytoja V. Šukienė atsimena „Panevėžio tiesoje“ spausdintą rašinį apie tuberkuliozę. Jame buvo pabrėžiama: „Per dešimt metų tuberkuliozė bus išnaikinta.“
„Praėjo penkiasdešimt metų, o tuberkuliozė kaip buvo, taip ir yra. Ir kadangi beveik nebevyksta profilaktinis darbas, o liga prasideda ir vystosi be skausmo, nesukeldama jokių nepatogumų, į gydytojų rankas ligoniai patenka, kai liga jau būna gerokai pažengusi į priekį, užleistos formos“, – sako gydytoja.
Ji pasakoja, kad išaiškinti tuberkuliozės židinius pirmose formavimosi stadijose ir vėliau gali padėti tik rentgeno aparatas. „Klausant stetoskopu galima išgirsti, kad žmogus serga plaučių uždegimu, o suprasti, kad serga tuberkulioze – negalima“, – gydytoja nori, kad žmonės suprastų, kaip svarbu, esant įtarimams, ateiti pasitikrinti pas specialistus.
Dabar, norint patekti pas pulmonologus, reikia turėti šeimos gydytojo siuntimą. Toks reikalavimas gerokai sumažina profilaktinių patikrinimų. Per V. Šukienės darbo metus pasikeitė bene 20 sveikatos apsaugos ministrų, ir kiekvieno sprendimai, nutarimai paliko medicinoje visokių permainų – ir gerų, ir ne visai.
Iš emigracijos – į ligoninę
Gydytoja V. Šukienė mano, kad tikrieji sergamumo tuberkulioze mastai nėra žinomi. Nevykdant profilaktinių patikrinimų, kurių panaikinimas padarė neigiamą įtaką, niekas negali žinoti, kiek iš tikrųjų yra užsikrėtusiųjų ir sergančiųjų.
„Atrodo, jog visi norėtų pamiršti apie tuberkuliozę. Bet ji niekur nedingo, yra ir kerta vis jaunesniems. Dauguma dabartinių pacientų nė trisdešimties metų nesulaukę“, – sako V. Šukienė.
Pastaraisiais metais į Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų korpuso Pulmonologijos skyrių, kuriam vadovauja V. Šukienė, vis dažniau papuola iš Ispanijos, Airijos, Anglijos ir kitų šalių į gimtinę grįžę emigrantai.
Tuberkuliozė prie šių žmonių prikibo jiems sunkiai dirbant, prastai maitinantis, pervargstant.
„Su pyragais nieko niekur nelaukia. Į užsienį išvažiavę žmonės siekia kuo geresnio uždarbio ir taip nualina savo sveikatą, kad prikibusi bacila kaip mat sukelia ligą“, – pastebėjo gydytoja.
Dažni Pulmonologijos skyriaus pacientai – ir iš įkalinimo įstaigų grįžusieji. Tose vietose, kur jie buvo, toli gražu ne rojus. Infekcijos pavojus didelis, o nuolat įtampą patiriantys žmonės užkratui labai imlūs.
Neretai į ligoninės lovas tenka gulti ir studentams, pervargstantiems, įtampą patiriantiems, dažnai neką pavalgantiems. Gydytoja atkreipia dėmesį, kad tuberkuliozė gali būti ne tik plaučių. Tiesa, plaučių tuberkulioze serga 80 procentų užsikrėtusiųjų. Kitus ištinka kaulų, akių, odos, stuburo, pilvaplėvės ir kitų organų tuberkuliozės.
Kaip rusenančios žarijos
Visi tuberkulioze užsikrėtusieji ir susirgusieji gali pasveikti. Svarbu, kad gydymas būtų pradėtas laiku. Gydytoja pataria nedelsti ir prašyti šeimos gydytojo siuntimo pas pulmonologus, jeigu žmogus nuolat kosėja, jį kamuoja nuolatinė, tiesa, neaukšta temperatūra, naktimis prakaituojama, krinta svoris, anksčiau buvęs žvalus, praranda jėgas.
Kuo anksčiau tuberkuliozė nustatoma, tuo lengviau ją gydyti. Liga pagydoma, vaistų yra, jie stacionare gydomiesiems nieko nekainuoja.
Nepasveiksta tie, kurie neklauso gydytojų nurodymų, nustoja gerti vaistus. „Dažnas mano: o kam tuos vaistus gerti, juk mane iš ligoninės jau išrašė, aš puikiai jaučiuosi, nieko neskauda. O taip manyti – didelė klaida. Visiškai nesunaikintas užkratas niekur nedingsta. Taip, kaip užgesinus gaisrą lieka vos kelios nematomos žarijos, jas palikus, netrukus vėl įsiplieks ugnis“, – svarsto gydytoja.
Tuos, kurie iki galo nebaigia gydymo, tuberkuliozė vėl aplanko. O tada jau ir vaistai nebeveikia, reikalingas antros eilės gydymas, kai itin stiprius vaistus reikia gerti 24 mėnesius diena po dienos. Tik tada lieka viltis pasveikti.
Su ligoniu, kaip su artimu
Penkiasdešimt metų tą patį darbą dirbančios V. Šukienės darbo vieta keitėsi tris kartus. Pirmoji – tuberkuliozės dispanseris – buvo prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Pastatą grąžinus Bažnyčiai, tuberkuliozės ligoninė buvo iškelta į buvusį „Ekrano“ profilaktoriumo pastatą.
„Tai buvo puiki vieta ligoniams. Daug erdvės, gamtos apsuptis, bet, vykstant permainoms, vėl buvome atkelti į miesto centrą, vėliau skyrius prijungtas prie ligoninės“, – pasakoja gydytoja.
Svarbiausias, V. Šukienės nuomone, gydytojos profesijos reikalavimas – mylėti ir gerbti kiekvieną ligonį kaip artimą žmogų.
Turint tokią nuostatą neteks gailėtis dėl profesijos pasirinkimo. V. Šukienė daugiau kaip prieš 50 metų žengto žingsnio nesigaili. Nors vaikystės svajonėse save įsivaizduodavo farmacininke.
Gimė ji Ukmergės rajone, kurį laiką su šeima gyveno ankštame rūsyje, nes karo metais buvo sudegintas visas kaimas. Nuvažiavusi į Ukmergę, mergaitė būtinai užsukdavo į vaistinę, jai ši vieta buvo tarsi stebuklas – švara tviskančios patalpos, lentynose daugybė buteliukų. „Man tai buvo idilė“, – prisimena gydytoja.
Bet paskui, pamaniusi, kad tarp buteliukų bus nuobodu, pasirinko mediciną. Su dokumentais pirmą kartą gyvenime nuvažiavo į Kauną. Ir iš karto įstojo, sėkmingai studijavo, labai gerai baigė ir atvažiavo dirbti į Panevėžį, į miestą, kuriame gyvena ir dirba iki šiol.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
