Savo kelią ji jau įveikė, – po kelis mėnesius trukusio intensyvaus gydymo liga atsitraukė, tačiau Kristina drąsiai dalinasi savo istorija, ragindama moteris neatidėlioti apsilankymo pas gydytojus ir rūpintis sveikata.
58-erių K. Lenartienė atvirai sako – po dukros mirties pamiršo savo sveikatą, nesitikrindavo ir pradelsė, todėl kreipiasi į visas moteris su priminimu, kad sveikata yra didžiausias turtas, o paprastas pasitikrinimas gali padėti užbėgti įvykiams už akių.
Gimdos kaklelio vėžį išdavė keli simptomai
Pirmieji simptomai Kristinai ėmė reikštis maždaug 2015 metais, menstruacijos tapo gausesnės nei įprasta, tačiau į tai ji pasakoja numodavusi ranka – kadangi jau buvo virš 50 metų, viską „nurašydavo“ menopauzei.
„Tai jau buvo signalas, kad reikėjo kreiptis, bet tai dirbti išvažiavau, atsirado kitų reikalų – pasitikrinimą nukėliau“, – sako ji.
Išvykus dirbti į Kiprą, vis apimdavo didelis silpnumas, be to, pradėjo kristi svoris. Dar vienas pasireiškęs simptomas buvo didžiulis skausmas, ypač pasireikšdavęs naktimis, miego metu.
Kaip pasakoja Kristina, skausmas būdavo toks stiprus, kad atrodydavo, lyg kas per pilvą važiuotų traktoriumi. Laikinai pamiršti kankinantį skausmą padėjo vaistai.
„Tai buvo signalas, aš jau numaniau, kad tai kažkas rimto“, – pridūrė K. Lenartienė, dar būdama Kipre užsirašiusi vizitui pas ginekologę, nes nujautė, kad sulauks nemalonios žinios.
Svarbiausia – nenuleisti rankų
Apsilankius pas ginekologę Vilniuje, ši paragino kuo greičiau kreiptis į aukštesnio lygio specialistus. Kaip sako pati Kristina, viskas vyko žaibiškai – ji greitai pateko pas kitus specialistus, o atlikus išsamius tyrimus ir paėmus biopsiją 2016-ųjų pabaigoje sužinojo, kad serga trečios stadijos gimdos kaklelio vėžiu.
Kadangi liga jau buvo pažengusi, operacijos atlikti nebebuvo įmanoma, todėl pradėtas gydymas chemoterapija, spinduline terapija ir brachiterapija. Moteris neslepia – lengva nebuvo, tačiau į gydymo procesą žiūrėjo optimistiškai, mat jau po pirmųjų procedūrų pasijautė geriau:
„Kiekvieną dieną, išskyrus švenčių dienas, važiavau į gydymą kaip į darbą. Kai tik prasidėjo gydymas, aš iškart pasijutau geriau, visai kiti pojūčiai, neliko skausmų. Buvau nusiteikusi, kad reikės gydytis ir pagerėjimas buvo iš karto.
Aišku, apetito nebuvo po visų procedūrų, bet jaučiausi geriau ir supratau, kad nebus taip, kad staiga imsiu ir numirsiu. Aš apie mirtį iš viso negalvojau.
Kai sužinai, kad tau vėžys, apie tai pagalvoji, bet matai, kad žmonės miršta nuo įvairių ligų, kiti ir sveiki žūsta avarijose ir supranti, kad mirtis – neatskiriama dalis, visi kažkada mirsim. Bet nebuvo paniškos baimės, kad jau mirsiu, tikrai ne.“
Ir viso gydymo laikotarpiu Kristina nelaikė savęs sunkia ligone, juokiasi, kad neįsijautė į onkologinės ligonės vaidmenį. Jei ir būdavo sunkių etapų, melsdavosi – tai padėdavo nusiraminti, susidėlioti mintis ir susigrąžinti viltį, kad viskas bus gerai.
„Nenuleisti rankų svarbiausia, nepasakyti sau, kad viskas, mano gyvenimas baigtas. Aš niekada per tą laiką nesureikšminau ligos, nebuvau pavadinusi savęs onkologine ligone, man vis atrodė, kad aš toks pats žmogus, kaip ir visi.
Artimoje aplinkoje sirgo ne viena moteris, vienai buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos vėžys, ji pastoviai kalbėjo apie tai, kad jai mažai liko ir tai daug ką keičia, nes žmogus pasiduoda ir tada viskas, nebelieka vilties“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.
Sunkiausia jau praeityje
Gydymo kelias nebuvo lengvas, tačiau sunkiausia, anot pašnekovės, buvo ne pačiai kovoti su liga – didžiausią skausmą ir negandas išgyveno po dukros netekties. Sudėtingiausia buvo matyti, kaip šiame procese sunku artimiausiems žmonėms – šeimai.
„Tai, kas baisiausia, jau buvo mano praeityje, aš nepatyriau didelio streso po to, kai sužinojau, kad man vėžys, jo tikrai nebuvo. Daugiausiai galvoji apie savo artimuosius, apie save tuo atveju visiškai negalvoji, tik apie tai, kad šeima išgyvens – dukra labai jautriai tai priėmė, labai manimi rūpinosi.
Tam žmogui, kuris serga, tikrai yra daug lengviau nei tam, kuris yra šalia. Atrodytų, viskas būtų gerai, bet kai matai, kaip artimas žmogus išgyvena, tai yra didžiulis stresas, baisus. Dukra labai išgyveno, naktimis keldavosi, tikrindavo po chemoterapijų, ar viskas gerai. Po dešimt kartų keldavosi ir tikrindavo. Tai sunku“, – pasakojo K. Lenartienė.
Vis dėlto, sunkiausias periodas jau praeityje – 2017-ųjų pavasarį Kristina išgirdo džiugią žinią, kad liga atsitraukė. Tačiau ši patirtis Kristinai padėjo rasti pilnatvę teikiančią veiklą – ji yra organizacijos POLA pacientų gidė ir bet kada sulaukusi skambučio yra pasirengusi atsakyti į visus kylančius klausimus.
„Čia galiu padėti, nes pati žinau, ką tai reiškia ir tai duoda pilnatvę, kad tu ne tuščiai gyveni. Bet kokiu atveju žmogus, neduodamas nieko, tik imdamas, negali būti laimingas. Žmogus turi duoti kažką, nes kiekvieno prigimtyje yra tai, kad po vieną neišgyvensime, turime duoti“, – įsitikinusi moteris.
Turi svarbią žinią visoms moterims
Ji pati puikiai žino, kiek yra nežinomybės ir kiek kyla klausimų, neišvengiama ir pasimetimo, ir sunkių momentų, tačiau nori padrąsinti visas moteris, einančias tuo pačiu keliu.
„Labai norėčiau visoms, kurios išgirdo šią diagnozę ar seniai, ar neseniai, palinkėti optimizmo, reikia niekada negalvoti, kad esi ligonis, eiti vaikščioti, geriau gamtoje tą laiką praleisti, negu verkšlenti. Vaikščiojimas visada padeda, aš labai daug, ypač miške, vaikštau.
Ir vaikštant miške tikrai reikia negalvoti apie savo ligą, geriau džiaugtis, kokia graži gamta, galų gale į dangų pasižiūrėti ir džiaugtis gyvenimu, o ne sakyti, kad viskas blogai ir tuoj mirsiu. Džiaukimės ir negalvokime, kaip bus rytoj, kaip buvo vakar, nes šiandien esame laimingi, matome saulę, žvaigždes“, – padrąsinančia žinute dalijasi K. Lenartienė.
Ir savo istorija ji dalinasi norėdama pasiųsti aiškią žinią visoms moterims nekartoti jos klaidos – neatidėlioti ir nedelsti pasitikrinti:
„Moterims reikia eiti kuo dažniau tikrintis, nes delsimas, nukėlimas kitam kartui gali turėti labai rimtas ir nemalonias pasekmes. Ir, mano manymu, reikia tikrintis ne kartą per metus, mažiausiai bent jau du.
Pirmiausia reikia pasirūpinti savo sveikata, o tada imtis ir kitų dalykų. Mes visiems artimiesiems esame reikalingos sveikos, o ne ligotos, kad ir jie neturėtų patirti streso, tokių išgyvenimų.“
