„Jis mylėjo gyvenimą ir mokėjo juo mėgautis“, – tikriausiai, tiek ir pakaktų pasakyti, norint suprasti, koks buvo G. Guntorius dukros akimis. Nuolat atmintyje išliks ir jo gebėjimas kasdienybėje rasti laiko viskam: šeimai, hobiams, projektams.
„Pavydu būdavo stebėti iš šono, kaip jis meistriškai buvo įvaldęs gyvenimo balansavimą, nors pats juokdavosi iš žodžio balansas“, – sako dukra.
Nepamiršta tėčio kartotų žodžių
Visą gyvenimą lydės ir tėčio nuolat kartoti žodžiai žengiant pasirinkimų keliu: „Stenkis, bet nesiparink“, kaip ir palaikymas, net jei priimtų dukros sprendimų nesuprasdavo.
„Bakalaurui aš pasirinkau studijuoti tarptautinius santykius, pasirodo, jis to visai nesuprato, bet aš tai sužinojau tik kai magistrui įstojau į vadybą. Jis labai apsidžiaugė ir pasakė, kad visada to norėjo.
Paklausiau, kodėl man niekada to nesakė, o jis tik pakomentavo, kad ne jo vieta buvo kištis. Tai puikiai iliustruoja, koks palaikantis jis buvo tėvas. Tikiuosi būti tokia mama savo vaikams“, – apie iš tėčio išmoktas pamokas kalbėjo O. Guntoriūtė.
Tėtis gyvas ne tik atmintyje, bet ir darbuose, tad dabar virte verda veiksmas ruošiantis kovo 14-16 dienomis Vilniuje vyksiančiai jubiliejinei 20-ajai „Amber Trip“ parodai, kad galėtų dar kartą parodyti juvelyrikos grožį ir pademonstruoti lietuvių ir tarptautinės bendruomenės rankomis kuriamus šedevrus tautiečiams ir užsienio svečiams. Į ją G. Guntorius dar suspėjo asmeniškai pakviesti šiuolaikinės juvelyrikos super žvaigždę Ruudt Peters.
Į darbus įsitraukę visi artimieji – nors vairą į savo rankas perėmė sesuo, prisideda ir Odilija su broliu ir mama, Giedriaus sesuo, taip pat ir krikšto dukra – nors ji šiemet pradėjo studijas Amsterdame, kovo mėnesį sugrįš į Lietuvą, kad galėtų prisidėti ir būti kartu.
„Šis projektas – meilės išraiška tėčiui. Mums tai visuomet buvo kaip bendravimo forma ir platforma, per kurią tėtis palaikė ryšį ir su mumis, ir su juvelyrų bendruomene. Ir dabar mums tai yra platforma bendrauti – ir pasiginčyti, ir pasidžiaugti.
Tai, kad projektas klesti 20 metų ir gyvuoja toliau yra tėčio ir jo komandos labai didelis pasiekimas, kaip ir bendruomenės, kuri net jam išėjus išliko ir susirinks „Litexpo“, – tėčio darbais didžiavosi O. Guntoriūtė.
„Amber Trip“ projektui atidavė visą širdį
Ji prisimena, kaip tėtis daug metų keliavo po pasaulį ir tarptautines juvelyrikos parodas, pardavinėdamas vieną didžiausių Lietuvos turtų – gintarą.
Vis tik, viskam ateina savas laikas – pavargęs nuo kelionių, G. Guntorius sustojo, bet niekad nenutolo nuo meilės gintarui. Taip ir gimė „Amber Trip“: iš ilgesio gintaro ir juvelyrų bendruomenei, noro ją kurti, stiprinti, plėsti ir išlaikyti.
„Idėjų jam niekada netrūko, bet jis jau seniai buvo išmokęs ir dažnai kartodavo, kad idėjos negana. Idėjos turėjo kurti vertę ir viskas, ką jis darė, ne tik kad turėjo aukštus kokybės standartus, bet ir buvo skirta kurti ryšį su žmonėmis.
Į „Amber Trip“ atvykstantys pirkėjai – juvelyrikos parduotuvių savininkai iš viso pasaulio – visada gaudavo asmeninį dėmesį, todėl jie rinkdavosi važiuoti pas mus, į Vilnių. Ryšys, kurį tėvas kūrė su gamintojais ir pirkėjais, niekada nebuvo tik apie darbus, jis kūrė bendruomenę. Tikiuosi, kad ši bendruomenė išliks“, – pasakojo dukra.
Odilija šypteli – tėtis niekada nemokėjo „kalbėti apie orą“, tačiau gyvenimo universitetas jį buvo išmokęs viską daryti per ryšį ir bendravimą. Tai jis puikiai sugebėdavo: verslo partneriai tapo draugais ir sulaukę kvietimo atvykti į Vilnių nė nesudvejodavo.
Darbas su vaikais – svajonės išsipildymas
Ko gero nieko nenustebins ir tai, kad kartu prie projekto dirbo visi trys vaikai – tai buvo G. Guntoriaus svajonės, apie kurią vaikai sužinojo iš artimos tėčio bičiulės, išsipildymas:
„Tėvas su mumis kūrė ryšį per veiklas. 5 metus aš dirbau jo įmonėje ir jo pavyzdys mane paruošė iššūkiams, su kuriais susidūriau pradėjusi savo nepriklausomą kelią. Darbo vieta „Amber Trip“ atrodė idealiai sukurta man, nors ta pareigybė egzistavo jau 10 metų prieš man prisijungiant į jo komandą.
Vienoje tarptautinėje parodoje sesę, brolį ir mane pasikvietė vakarienės tėvo gera draugė ir buvusi verslo partnerė. Ji mums papasakojo keletą istorijų iš tėvo jaunystės, viena iš jų – kaip jis svajojo, kad dirbs kartu su savo vaikais. „Amber Trip“ buvo vienas iš jo būdų palaikyti ryšį su mumis ir pasidalinti savo sukaupta patirtimi.“
Palaikyti artimą ryšį padėdavo ir kitos bendros veiklos – Odilija prisimena, kaip tėtis dievino tenisą ir į jį įtraukdavo visus. „Kai būdavome korte visi kartu, jis atrodė skrajojantis iš džiaugsmo, kad taip leidžiame laiką kartu“, – prisimena dukra.
Ramybę rasdavo mylimoje sodyboje
Dar viena G. Guntoriaus aistra buvo ekstremalūs žygiai kalnų upėmis – vienas tokių pasiglemžė jo gyvybę Sakartvele. Prisiminimuose įsirašę, kaip vaikystėje visa šeima išlydėdavo tėtį į tokias keliones, o jam sugrįžus aikčiodavo žiūrėdami kelionių metu užfiksuotais kadrais.
Paragauti adrenalino leidžiantis kalnų upėmis teko ir visai šeimai – kartą jie visi keliavo į Austriją, kur išbandė kanjoningą ir raftingą. Įspūdžiai neišdilę iki pat šiandien, kaip ir meilė kalnams ir vandeniui, kurią perėmė iš tėčio.
Vis tik, kad ir į kokį pasaulio kampelį nublokšdavo gyvenimo vėjai, Odilija sako, kad tėtis ramybę visada rasdavo ne kur kitur, o Lietuvoje, savo sodyboje – čia nuolat netrūko veiklos, tad simboliškai sodybą šeima pasirinko ir paskutiniam atsisveikinimui.
„Sodyba buvo jo džiaugsmas ir jis ją labai puoselėjo. Tiek daug metų keliavęs po pasaulį pardavinėdamas lietuvių gintaro produkciją, jis labai daug matė, bet atrado žemės lopinėlį Lietuvoje ir jam nereikėjo nei Tenerifės, nei Havajų – labiausiai jis atsigaudavo čia. Žaidė tenisą, futbolą, jodinėjo, kepė šašlykus ir pats pjovė veją“, – apie mylimiausią tėčio vietą pasakojo Odilija.
Į kiekvieną veiklą būdavo įtraukti ne tik šeimos nariai, bet ir draugai – kiekvieną sekmadienį jie susirinkdavo sodyboje ir bet kokiu oru žaisdavo futbolą. Nors G. Guntoriaus nebėra, ši tradicija vis dar gyva – ją tęsia draugai.
