Ir šventės, ir nelaimės vienija šeimas, o tradicijų turėjimas yra vienas pagrindinių „saugiklių“ šeimos gyvenime. Iš praktikos galiu pasakyti, kad šeimose, kurių namuose „neprigijo“ tradicijos (pradedant bendra vakariene ir baigiant privalomu dalyvavimu pagrindinėse giminės šventėse), daug sudėtingiau išgyvenamos santuokinės krizės ir švilpauja susvetimėjimo vėjai.
Tiek neigiami, tiek teigiami reikšmingesni įvykiai šeimoje sukelia stresą, nes iš savo kasdieninės „komforto zonos“ (viską moku, viską žinau) patenkame į situacijas, kurių eiga yra numanoma, tačiau nežinoma – norisi, kad būtų kaip suplanuota, tačiau nevisuomet taip gaunasi...
Laidotuvių metu geriausia pagalba gedinčiajam – tylus buvimas šalia. Žmonės išgyvena labai skirtingai, todėl nėra vienos „teisingos“ rekomendacijos ką sakyti ar ko vengti. Geriausia visgi „pajusti“ gedinčio žmogaus poreikius ir būti jam tarsi „veidrodžiu“: jei jis užveda kalbą apie mirusįjį - pasikalbėti, jei tyli ar „nukerta žodį“ - verčiau patylėti (vadinasi, jam dar ne laikas apie tai kalbėtis, arba mes nesame tuo, kuriam gedintysis norėtų „atverti dūšią“). Taip pat privalu susilaikyti nuo kritikos apie laidotuvių organizavimą – nereikia spręsti savo psichologinių problemų kitų nelaimės akivaizdoje. Verčiau palinkėti sau nors dalį tiek padaryti, kai kada nors atsidursime gedinčiojo vietoje...
Dažnai kyla klausimų dėl vaikų dalyvavimo laidotuvėse. Dalyvavimas laidotuvėse yra pagarbos mirusiajam ir jo šeimai parodymas. Tai gimimo dienos antipodas. Manymas, kad anūkėlis „traumuosis“, jei ateis į šarvojimo salę pas senelį, yra atsakomybės nuo savęs nusiėmimas, nes būtent tėvų pareiga yra supažindinti vaiką su gyvenimu: gražiais ir liūdnais įvykiais, o mirties atveju paaiškinti tai, kas vyksta laidotuvių metu. Paprastai tėvai, kurie neturi, ką pasakyti, kurie nežino kaip tai paaiškinti, tie ir vengia vesti vaikus, rasdami 101 priežastį kodėl geriau to nedaryti. Tėvai gi turintys savitą gyvenimo - mirties paaiškinimą ir jaučiantys stiprius bendrystės saitus su artimaisiais – niekada sau nekelia klausimo, ar vesti vaiką į laidotuves. Jie tiesiog veda vaiką į laidotuves ir savo žodžiais palydi tai, ką mato mažojo akys...
Šventėse didžiausią stresą jaučia dvi dalyvių grupės: tie, kurie turi daugiausiai „pareigų“ ir nori, kad viskas sklandžiai praeitų (kaip taisyklė, tai - šventės sumanytojai ir jų patys artimiausi žmonės), na, ir tie, kurie eina nežinodami, ar turės ten ką veikti. Pirmiesiems, prieš pradedant planuoti šventę, vertėtų prisiminti, kad „kuo didesni užmojai, tuo daugiau streso“. Antriesiems patartina pagalvoti, ką šventėje veiks, nes kuo daugiau „atsarginių“ užsiėmimų (pvz., paplepėti su dėde apie šių metų derlių, tetos pasiteirauti apie sanatoriją Birštone, draugo paklausti, kuriame servise jis keičia padangas) sau suplanuojame, tuo ramiau jaučiamės.
Šventės „gerumas“ priklauso ne tiek nuo organizatorių ir sėkmingos eigos, kiek nuo paties žmogaus nuostatos. Dažnai tenka išgirsti: „Pakvietė į vestuves, bet nežinau, ar eiti – nieko ten nepažįstu, tik jaunąją...“. Žinoma, tokiu atveju bus daug streso. Tačiau jei žmogus eis į šventę su nuostata: „Vestuvėse nieko nepažįstu, todėl einu susipažinti su įdomiais žmonėmis“, tuomet ir nuotaika bus kitokia.
Krikštynos daugelyje šiandienos šeimų visgi yra tiesiog dar viena priežastis šventei, o ne apeigų būtinybės poreikis. Todėl tėvams patarčiau dar prieš krikštynas iš esmės pasidomėti šios religinės šventės prasme, kad patepimo vandeniu momentas būtų svarbesnis nei krikštynų torto forma... Tiesiog kai akcentuojamės į prasmę, mažiau „stresuojame“ dėl detalių.
VšĮ „BENE ESSE“ psichologė Laura Bratikaitė-Čekanauskienė
seimospsichologas.lt inf.
