Šiuo metu 38-us metus skaičiuojantis kaunietis Tomas tikina, kad išgyventi itin ankstyvą nuplikimą nebuvo lengva. Jis pasakojo, kad ne kartą susidūrė su patyčiomis, kurios, jo atžvilgiu, buvo itin žiaurios.
Vyras sutiko pasidalinti istorija su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais tam, kad pagelbėtų kitiems vaikams, kurie labai anksti neteko plaukų:
„Iš tiesų, tai nemėgstamiausia mano tema. Bet dabar jau mano amžius brandus, tikrai galvoju, kad jeigu bent vienas vaikas geriau pasijus dėl to, apie ką mes kalbam, tai tikrai verta pasikalbėti šita tema.“
Visi neteko žado
Tomą užklupo neeilinis išbandymas. Jis pasakoja, kad to visiškai nesitikėjo ir tuo metu jautėsi siaubingai.
„Buvo eilinis rytas vaikystėje ir kuokštais pradėjo slinki plaukai. Per savaitę laiko jie „pabėgo“.
Nors buvo šventinis laikotarpis, bet nuotaikos nebebuvo šventinės. Vaikui, na, įsivaizduojat, kaip reikėjo jaustis. Labai greitai viskas įvyko“, – reikšmingo ryto detalėmis dalijosi Tomas.
Ne mažiau susikrimtę buvo ir Tomo tėvai, kurie nesuprato, kodėl iš niekur nieko sūnui pradėjo slinkti plaukai:
„Visiems namie buvo šokas. Susilaužius ranką viskas aišku, kaip ir kas atsitiko, kaip sugrįžti į tą sveiką gyvenimą.
O čia tai buvo tokia netikėta žinia, nes buvau tiek fiziškai, tiek psichologiškai sveikas vaikas. Buvo toks netikėtumas, į kurį tais laikais atsakymo nebuvo.
Dabar gal medicina labiau pažengusi, nors tuo metu, aišku, tų vaikų irgi buvo ne vienas, bet tada nieks negalėjo pasakyti konkretaus atsakymo. Čia ir buvo didžiausias netikėtumas.“
Medikai atsakymo neturėjo
Griebęsi medikų pagalbos Tomas ir jo šeima liko nieko nepešę. Medikai tvirtino, kad vaikas sveikas, o nuplikimo paaiškinti negalėjo.
„Prisiminkime 90-uosius ir mūsų visą medicinos sistemą. Teko nemažai laiko praleisti Kauno klinikose ir Vilniuje, Santariškėse. Tai tiesiog prasidėjo viskas nuo fizinių tyrimų: kraujo ir kitų. Pakitimų nebuvo aptikta.
Tada bandė ieškoti giliau, aš ne vieną mėnesį praleidau ligoninėje. Bet išvados buvo tokios, kad buvau sveikesnis negu vidutinio amžiaus vaikas visomis prasmėmis. Tai to atsakymo kaip ir nebuvo.
Tuo metu buvo tokios kvarcinės lempos, tokias keistas procedūras darydavo, kai pasodindavo prie kvarcinės lempos su akiniais, kaip kokiame soliariume. Tai jie darė viską, ką galėjo, bet niekas nepadėjo.
Ligoninėse praleidau maždaug apie pusę metų. Bet po visko pasakiau, reikia baigti šitą dalyką, nes nieko tai neduoda, o visiems kainuoja nervus. Kažkaip ir vaiku būdamas supratau, kad kitaip nebus“, – apie atsakymų ieškojimą kalbėjo Tomas.
Patyčios lydėjo nuolat
Vienas sunkiausių darbų, kuriuos turėjo padaryti Tomas, – sugrįžimas į mokyklą. Dabar jau suaugęs vyras pasakoja, kad patyčių tuo metu neišvengė.
„Tada ėjau dar į pradinę mokyklą, ji buvo mažesnė, kur visi visus pažįsta. Aišku, buvo nemalonu, nes turėjau gražius plaukus, o paskui grįžau mažas ir plikas. Visiems kilo klausimų, kiekvienas klausė, turėjau atsakyti. Dar ir patyčios prisidėjo, na, tikrai buvo nemalonu.
Tas amžius taip pat buvo sudėtingas. Suaugusiam žmogui gal lengviau būtų su tuo susitvarkyti, bet vaikui nebuvo gerai. Tai toks įdomus buvo laikmetis“, – apie sudėtingą sugrįžimą kalbėjo Tomas.
Vyras tikino, kad patyčias sprendė įvairiais būdais – kartais praleisdavo pro ausis, o kartais tekdavo panaudoti net ir jėgą:
„Mano charakteris visada buvo tvirtas. Aišku, kartais sureaguodavai, kartais nereaguodavai, kartais reikdavo fiziniu būdu išspręsti patyčias. Bet toks gyvenimas. Gal iš kitos pusės ir užgrūdino toks išbandymas.“
Pradėjo nekęsti stereotipų
Tomas, paklaustas, kas jam buvo sunkiausia, atsakė vienareikšmiškai – susidurti su stereotipais. Dėl plikumo vyras nuolat kentė nuo mitų apie „skustagalvius“.
„Tas laikmetis buvo „skustagalvių“ laikai. Aš visada buvau geras mokinys, atsakingas žmogus ir dažnai mane sulygindavo su kažkuo, kuo nebūdavau. Nuo to stereotipo atsirasdavo kažkokios problemos“, – pasakojo Tomas.
Tokių palyginimų Tomas išgirsdavo net ir akademinėje aplinkoje. Jis pasidalijo nutikimu, su kuriuo susidūrė universitete:
„Tas lydėjo visą gyvenimą. Iki tam tikro lygio net ir studijose. Kai įstojau studijuoti, atsimenu tokią dėstytojos frazę.
Tada buvo bendra paskaita ir ji pasakė, kad pusė iš mūsų nebaigs studijų, o tokie, kaip tas jaunuolis gale, plikas, tai išvis nieko nebaigia. Tai tokių išsireiškimų visada sulaukdavau. Ypač iš stereotipinių pažiūrų žmonių.
Aišku, aš nepuldavau aiškintis, kodėl taip yra. Čia mano pasirinkimas ta šukuosena. Labai gyvenime pradėjau nemėgti stereotipų ir žmonių, kurie sprendžia apie žmogų ar daiktą iš jo išvaizdos. Tai kažkaip tas lydėjo ir lydi iki šiol.“
Ėmė garsiai apie tai kalbėti
Šiuo metu Tomas susitaikė su tuo, kad turi išskirtinę šukuoseną. Jis tikino, kad nors ir nebuvo lengva, tačiau dabar jo požiūris į plaukus visai kitoks.
„Aš manau, kad susitaikiau ir jau seniai. Nežinau, gal iš to ir privalumas tam tikromis prasmėmis gyvenime išėjo. Na, tiesiog nesu pilkas žmogus ir niekada toks nebuvau. Ta šukuosena priduoda tokio savitumo nors ji ir ne mano pasirinkimas. Šiai dienai ji man nemaišo“, – pasakojo Tomas.
Ilgainiui vyras ne tik pradėjo susitaikyti su šukuosena, bet taip pat ėmė apie tai, kas jam nutiko, kalbėti garsiau:
„Su branda atėjo tas kalbėjimas. Anksčiau, kas paklausdavo, tam atsakydavau, kodėl taip apsikirpęs. Atsakydavau, kad tai ne mano pasirinkimas. Bet su metais kažkas pasikeitė, panorau kalbėtis su tais, kurie turi tokių problemų. Ypač dažnai pagalvoju apie vaikus, nes prisimenu, kaip pačiam buvo nelengva. Žinau, kad tų vaikų yra nemažai.
Manau, kad ypač sunku mergaitėms. Galime įsivaizduoti jas, turinčias ilgus plaukus, o kitą dieną prisidengusias perukais. Tai dabar visokių perukų yra geresnės kokybės. O 90-aisiais įsivaizduojat, kokius perukus dėdavo. Man atrodo, kad geriau nieko nedėti, nei dėti tuos perukus.
Tai kažkaip, kai gulėjau klinikose, mūsų tokių apie dešimt vaikų buvo. Atsimenu, kad vienas vaikas buvo labai susikrimtęs, jis net miegodavo su kepure, kad niekas nematytų, kad jis plikas.
O dabar yra tokia uždara „Facebook“ grupė – „Nacionalinė alopecijos asociacija“ – kur renkasi tėvai, kurių vaikai tą patį išgyvena, jie diskutuoja apie tai, ieško patarimų.
Tai prisijungiau į tą grupę, parašiau, kad jeigu kažkam iš paauglių reiktų pasikalbėti, galėčiau kažkam palengvinti tą paauglystę susiduriant su problema, tai norisi tą daryti, pasakyti tiems vaikams, kad tai ne pasaulio pabaiga.“
„Gyvenimas gražus ir be plaukų“
Netekti plaukų tokiame jauname amžiuje Tomui nebuvo lengva. Tačiau dabar jis tikina, kad svarbu kuo greičiau sau pripažinti situaciją ir išmokti su ja gyventi.
„Aš galvoju, kad man gal dabar lengviau kalbėti apie tai, bet svarbiausia tėvams suprasti ir paaiškinti vaikams, kad gyvenimas nesibaigia ties plaukais. Manau, kad kuo greičiau sau pripažinsi, kad tai įvyko, taip yra ir taip bus, tuo bus lengviau susitaikyti.
Manau, kad tėvai turėtų ir kažkaip žaismingai pažvelgti į tai. Na, toks pavyzdys, kaip elgėsi mano tėtis: turiu vyresnį brolį ir jis eidavo į kirpyklą. Na, tai man, automatiškai, nėra ko ten eiti. Tai tėtis, kai duodavo broliui pinigų nueiti į kirpyklą, tai taip pat ir man duodavo pinigų, kad nusipirkčiau kažką sau.
Manau, kad jeigu tėvai labai pergyvena, tai sunku pasakyti, ką jie gali vaikui duoti, kuris pats blogai jaučiasi. Aš, kai nustojau slėpti galvą po kepurėmis, buvo lengviau. Taip yra, toks esi ir pirmyn“, – paaiškino jis.
Tomas pridūrė, kad šiuo metu nežino, ar norėtų susigrąžinti plaukus. Tačiau net jeigu jie grįžtų – jis paverstų juos įvaizdžio detale:
„Dėl diagnozės, kiek supratau, kas šiai dienai vyksta su vaikais, tai alopecija. Bet aš daugiau nesidomėjau, nes net jeigu sugrįžtų plaukai, nežinau, ar jų norėčiau. Per daug gal išgyventa.
Gal kai neturiu, tai galvoju, kad pasidaryčiau įdomesnę šukuoseną, su plaukais elgčiausi kaip su drabužiais. O dabar tai gyvenimas gražus ir be plaukų.“
