Jau trečius metus išlydėtoja dirbanti Vaida į šią sritį atėjo iš grožio industrijos, kur praleido daugiau nei dešimtmetį. Supratusi, kad darbe nebetobulėja, ji pradėjo ieškoti veiklos, kurioje galėtų ne tik realizuoti savo stipriąsias savybes, bet ir jaustis iš tikrųjų naudinga, rašoma pranešime spaudai.
„Tikiu visatos galia, todėl viską atidaviau į jos rankas, prašydama nukreipti mane ten, kur būsiu reikalinga. Žmonės neretai po laidotuvių sugrįžta padėkoti už organizacinį darbą ir palaikymą sunkiausiomis akimirkomis, o man tai – geriausias įrodymas, kad esu ten, kur ir turiu būti“, – sako Klaipėdos laidojimo namuose „Aterna“ dirbanti Vaida.
Į netektį reaguoja skirtingai
Klaipėdietė sako dažnai sulaukianti klausimų, kaip ji gali dirbti aplinkoje, kurioje tiek daug gedulo. Tačiau ji tikina, kad liūdėti nėra kada – per trumpą laiką tenka atlikti daugybę svarbių užduočių.
„Įvairių švenčių planuotojai gali ruoštis kelis mėnesius, o mes visą organizacinį darbą turime atlikti vos per dvi dienas. Kartais vienu metu rengiame net 3–4 laidotuves. Jų būna labai įvairių – nuo kuklių, skirtų artimiausiam ratui, iki didelių ceremonijų, kuriose dalyvauja per šimtą žmonių.
Labai skiriasi ir gedinčiųjų poreikiai – vieni viską suderina per pusvalandį, o kitiems reikia daugiau laiko. Kartais tenka drauge išgerti ne vieną arbatos puodelį, išklausyti visą velionio gyvenimo istoriją – tokie pokalbiai gali užtrukti ir tris valandas. Tačiau mes visuomet skiriame tiek laiko, kiek jo reikia artimiesiems“, – pasakoja Vaida.
Anot jos, žmonės į netektį reaguoja labai skirtingai – vieni liūdi, kiti labai daug kalba, dar kitus apima pyktis, ir su visais reikia mokėti rasti bendrą kalbą. Ji įsitikinusi, kad šį darbą gali dirbti tik žmonės, turintys didelę empatiją, bet ir tvirtą stuburą.
„Kartais tenka susidurti su žmonėmis, kurie, būdami šoko būsenos, pradeda ant mūsų šaukti ar net grasinti. Tokiose situacijose svarbiausia išlikti ramiam – čia net balso tembras gali turėti didelę reikšmę.
Kiekvienas skausmą išgyvena savaip, todėl nieko nesmerkiu. Dažniausiai po visko jie sugrįžta atsiprašyti ir prisipažįsta, kad taip elgėsi iš visiško pasimetimo. Tada apsikabiname ir atsisveikiname gražiuoju“, – pasakoja Vaida, kuriai sunkią darbo dieną visas susikaupusias emocijas geriausiai padeda paleisti buvimas gamtoje, o ypač pasivaikščiojimas pajūriu.
Kartais tenka įrodyti tapatybę
Tuose pačiuose laidojimo namuose dirbanti Ingrida iš pradžių slėpė nuo draugų, kur įsidarbino. Vėliau sužinojo, kad net artimiausi žmonės buvo susilažinę, jog šiame darbe ji neištvers nė mėnesio. Tačiau ji čia skaičiuoja jau ketvirtus metus. Klaipėdietė sako, kad šiandien apie savo darbą kalba su pasididžiavimu, nes jame mato didelę prasmę.
„Pamenu, kai sulaukiau skambučio dėl darbo pokalbio, man pirmiausia uždavė klausimą: ar nebijočiau velioniui atrišti rankų ir kojų? Supratau, kad šiam darbui reikia būti pasiruošusiam – čia kasdien tenka liestis prie šalto kūno, o ir artimųjų prašymai būna patys įvairiausi. Kartais nutinka, kad artimieji neatpažįsta pašarvoto velionio, ypač jei jo nematė ilgą laiką. Tokiais atvejais tenka velionį išrengti, ieškant tatuiruočių ar kitų išskirtinių ženklų, kurie patvirtintų jo tapatybę“, – apie darbo subtilybes pasakoja Ingrida.
Anot jos, kiekviena diena šiame darbe yra vis kitokia – ryte atsikėlęs niekada nežinai, kokie iššūkiai ar naujos patirtys laukia. Labiausiai jai įsiminė laidotuvės, kai vienoje atsisveikinimo salėje kartu buvo pašarvoti senyvo amžiaus sutuoktiniai – tai buvo ypatingai jautri ir išskirtinė akimirka.
„Ir liūdna, ir kartu nepaprastai gražu – ilgą gyvenimą kartu praleidę sutuoktiniai išėjo vienas po kito tą pačią dieną. Dažnai iš gedinčių artimųjų girdžiu panašias istorijas – kai iškeliauja vienas iš tėvų, lygiai po metų jį paseka ir kitas, tarsi pakviestas pas save“, – pasakoja laidojimo namuose dirbanti Ingrida.
Jos kolegei Vaidai didžiausią įspūdį paliko vienos logistikos įmonės savininko laidotuvės – atsisveikinti su vadovu visi darbuotojai atvažiavo vilkikais, kurių buvo kelios dešimtys.
„Pastebėjome, kad artimieji vis dažniau nori suasmeninti atsisveikinimą. Pavyzdžiui, kai laidojamas buvęs muzikantas, į šarvojimo salę atnešamas jo mylėtas instrumentas. Neseniai dukra laidojo mamą, kuri labai mėgo piešti mandalas, tad paprašė, kad floristė vieną iš jų išpuoštų gėlėmis. Dažnai atsisveikinimo salėje skamba muzika, kurią mėgo velionis – vienose laidotuvėse skambėjo tik V. Kernagio dainos“, – prisimena Vaida.
Vaikų netektys pačios skaudžiausios
Laidojimo versle dirbantys žmonės sako išmokę mirtį priimti kaip natūralų žmogaus gyvenimo etapą, tačiau vaikų netektys yra tai, su kuo sunku susitaikyti net darbuotojams.
„Vaikų laidotuvėms visuomet ruošiuosi psichologiškai. Nepaisant to, kiek jų jau esu organizavusi, kiekvieną kartą tai yra didelis iššūkis. Turi ne tik išlikti ramus, bet ir apgalvoti kiekvieną savo žodį, kurį pasakysi tėvams. Yra dalykų, kurių su jais neaptariame – pavyzdžiui, nekalbame apie karstą, drabužius, katafalką, tiesiog pasakome, kad absoliučiai viskuo bus pasirūpinta. Vienas netinkamas žodis gali išprovokuoti labai stiprias jų emocijas“, – pasakoja Vaida.
Ji sako, kad pradėjusi dirbti šį darbą dar labiau supratusi gyvenimo laikinumą ir trapumą. Todėl ir savo vaikus Vaida moko kuo dažniau daryti tai, kas miela ir suteikia džiaugsmo, niekada neatidėlioti gerų dalykų rytojui, nes rytojaus gali ir nebūti.
Vis dar gajūs mitai
Vaida prisipažįsta kartais sulaukianti replikų, kad dirba versle, kurį galima pavadinti amžinu. Tačiau jos tai nežeidžia. Ji puikiai atsimena, kaip prieš 50 metų žmonės artimuosius šarvodavo savo namuose ir viskuo pasirūpinti tekdavo patiems.
„Kartą vaikystėje kaimynas paprašė mamos užleisti vieną mūsų kambarį giedotojams. Buto durys buvo atidarytos, kad jų giesmes girdėtų kitame bute susirinkę artimieji. Pamenu, kaip būdavo uždangstomi veidrodžiai ir išnešami visi baldai, kad į kambarį tilptų karstas.
Žmonės neturėdavo laiko gedėti ir tinkamai atsisveikinti, nes juos užklupdavo daugybė organizacinių rūpesčių. Dabar viskuo pasirūpiname mes, kad artimieji turėtų daugiau laiko susikaupti, apmąstyti ir ramiai atsisveikinti“, – teigia išlydėtoja save vadinanti Vaida.
Jos kolegė Ingrida sako beveik kiekvieną savaitę sulaukianti klausimo, ar velionis tikrai kremuojamas su karstu. Anot jos, šis mitas yra toks gajus, jog kartais tenka rodyti nuotraukas ir įrodinėti, kad kitaip daryti neleidžia įstatymai.
Kad ir kokie būtų artimųjų klausimai ar pageidavimai, abi moterys sako su jais visuomet bendraujančios su didele pagarba ir empatija. Išlaikyti ramybę labiausiai padeda įsivaizdavimas, kaip pačios jaustųsi gedinčių žmonių vietoje ir kokio bendravimo norėtų. Jos taip pat pastebi tendenciją, kad vis dažniau žmonės renkasi kremaciją, nes tai kur kas lengvesnis būdas atsisveikinti su artimuoju.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
