Šiemetinis „Kultūros nakties“ festivalis Svetlanai Rybakienei buvo pirmasis. Prieš 15 metų patirtas nelaimingas eismo įvykis iš pagrindų pakeitė moters gyvenimą – Svetlanai teko sėsti į neįgaliojo vežimėlį. Moteris sako, kad nors prie pasikeitusio gyvenimo ir prisitaikė, bet nesileido dukrų ir vyro įkalbama ir nė karto nebuvo išsiruošusi į „Kultūros nakties“ renginius. Vis nerimavo – ką ji ten naktį darys tarp sveikųjų, juk trukdys jiems, o ir pačiai neįgaliojo vežimėliu nebus paprasta nuriedėti ten, kur norėtųsi.
Šį kartą ryžosi. Ne viena, su pora dešimčių bičiulių leidosi į interaktyvią teatralizuotą eiseną senamiesčiu, o šiai trumpam stabtelėjus, tiesė rankas į žmones nebyliai prašydama: priimkite mus, mes tokie patys kaip ir jūs, mes mokame džiaugtis gyvenimu! Skambėjo šviečiantys varpeliai, būgnai, ryškiai švytėjo net jos pačios vežimėlis. Vis dėlto atsako sulaukė ne iš karto. Keitėsi žmonių veidai, vis kitomis spalvomis nušvintančios kaukės bylojo apie juos apnikusias abejones, viduje verdančią gėrio ir blogio dvikovą. Ją išspręsti padėjo pasirodęs angelas. Padovanojęs Svetlanai savo šviečiančius sparnus jis išsklaidė visas dvejones – šie žmonės išties nusipelno paties aukščiausio įvertinimo.
Svarbiausia – ryškumas, o ne negalia
„Aplink mus gyvena ir bando save realizuoti žmonės, kurių kartais nenorime pastebėti. Mes žinome, kad jie yra, juos matome, bet apsimetame, kad nepastebime. Ką reikia padaryti, kad nematomas taptų matomas, o negirdimą išgirstume? – interaktyvaus sparnuoto veiksmo „Šviečiantys žmonės“ sumanymą pristatė LŽNS muzikinio teatro trupės meno vadovė ir kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė. – Žvaigždžių danguje dieną nepamatysi, bet jos ten yra… ir tik naktį atsiveria visu grožiu dangaus skliaute…“
„Kultūros naktis“ tapo puikia proga šioms žvaigždėms suspindėti. Į tradiciniu tapusio festivalio renginius įtraukta interaktyvi eisena, kurioje neįgaliųjų vežimėliais judantys, lazdelėmis pasiramsčiuojantys, vieni kitiems padedantys žmonės kūrė įvairius grafinius paveikslus, įtraukdami žiūrovus vaidino teatrines miniatiūras. Ši eisena padėjo neįgaliesiems pranešti apie save, akcentuojant ne negalią, o tai, kad jie gali visavertiškai gyventi. Jų psichofizinės savybės šį kartą buvo ne trūkumas, o privalumas.
„Svarbiausia buvo ryškumas, estetinė pusė, – sako S. Dikčiūtė. – Eiseną lydėjo trimitais, styginiais, perkusiniais muzikos instrumentais grojantys žmonės. Pasinaudoję išmaniosiomis technologijomis su šviesos diodais sugebėjome patraukti žmonių dėmesį, suteikti jiems galimybę pamatyti bei įvertinti neįgalių žmonių kūrybinę saviraišką, o ne tai, kaip išskirtinai jie atrodo tarp kitų.“
Daugiau kaip 7 tūkst.
Beveik 15 tūkst.
23 tūkst.
Nežinau, man tai neaktualu.
Netradicinės repeticijos
S. Dikčiūtės vadovaujamiems neįgaliesiems gatvės teatras – ne naujiena. Jie pasirodo „Sostinės dienose“, atvirose erdvėse kuria įvairias interakcijas, performansus. Vis dėlto naktinis pasirodymas su šviečiančiais objektais buvo nemenkas iššūkis. Jo ėmėsi jau kelerius metus su teatro trupių nariais bendraujantis režisierius Vitalijus Liubota iš Kijevo. Likus savaitei iki „Kultūros nakties“ visi susirinko į Monciškėse surengtą tarptautinį edukacinį socialinių interakcijų ir performansų kūrybos plenerą.
„Darbas Monciškėse buvo tikrai netradicinis, – pasakoja plenero dalyvė Inga Filipovič. – Rengiantis naktiniam pasirodymui ir repetuoti reikėjo panašiomis sąlygomis. Repeticijos prasidėdavo apie 23 val. ir baigdavosi gerokai po vidurnakčio.“ Pasak Ingos, su netikėtumu neslėpė susidūręs ir V. Liubota. Prieš atvykdamas į Monciškes jis pabandė išsiaiškinti, koks maršrutas šiai interaktyviai eisenai geriausiai tiktų. Ir sutriko: Vilnius taip gerai apšviestas, kad surasti kelias tamsias vietas, kuriose labiausiai išryškėtų šviečiantys objektai, buvo išties nelengva.
S. Rybakienei bene labiausiai įsiminė tai, kad „Šviečiančius žmones“ statantis režisierius neįgaliesiems nepaskirstė vaidmenų, neišdalijo parengtų tekstų. „Pristatė tik pagrindinę mintį, o kaip ją įgyvendinti, siūlėme patys – visi kartu kūrėme būsimą pasirodymą, – pasakoja moteris. – Aš pasiūliau muzikinį, tiksliau, garsinį sprendimą. Dainos čia nelabai tiko, bet reikėjo kažkaip atkreipti festivalio dalyvių dėmesį į mus. Tada sugalvojome be žodžių, vien garsais, niūniavimu išreikšti tai, kas skamba mūsų viduje.“ Pasak Svetlanos, per kiekvieną repeticiją ta garsinė įžanga skambėdavo vis kitaip – priklausomai nuo to, kaip tuo metu jie jausdavosi. „Eisenai pajudėjus nuo Aušros vartų pirmasis savo vidinį pasaulį garsais išreiškė Danielius Jurevič, jį pratęsiau aš, o paskui į šį kakofonišką chorą įsijungė visi eisenos dalyviai.“
Ir tai iš tikrųjų traukė žmonių dėmesį – vieni šią šviesomis blyksinčią eiseną palydėjo žvilgsniais, padrąsinančiais šūksniais, kiti leidosi jai iš paskos.
Trijose vietose ši eisena trumpam stabtelėdavo. Pasak S. Dikčiūtės, buvo laikomasi gatvės teatro taisyklių, pagal kurias eiseną keičia 8 minučių trukmės pasirodymas. Trupei sustojus, ją greitai apsupdavo susidomėję žmonės. Tada ir prasidėdavo kruopščiai suplanuotas bežodis dialogas.
Kiekvienas žmogus gali būti angelas
„Šviečiančių žmonių“ veiksmo dalyvis Pranas Pliuška – neregintis trupės narys. Vyras sako, kad jam pačiam sunku įvertinti žiūrovų reakciją, bet iš pasirodymus lydėjusių žiūrovų plojimų, kolegų pasakojimų vyras įsitikino – viskas, ką buvo suplanavę, pavyko, ir gal net geriau nei per repeticijas. „Turbūt labiau susikaupėme“, – sako jis.
Kartu su Pranu mobiliame skraidančiame veiksme „Šviečiantys žmonės“ dalyvavo dar trys šio projekto dalyviai iš Molėtų krašto neįgaliųjų sąjungos teatro trupės. Pasak jo, molėtiškiams (išskyrus pirmą kartą prie jų prisijungusiai Vytautei Mozūrienei) tai buvo jau antroji „Kultūros naktis“, pernai „Skambančius kūnus“ S. Dikčiūtės vadovaujama teatro trupė pristatė „Menų spaustuvėje“.
„Naktinis pasirodymas visus labai intrigavo, – pasakoja Pranas. – Iš pradžių nerimavome: ar pavyks, ar sudominsime žmones. Viskas turėjo vykti tamsoje, visi mes vilkėjome juodais drabužiais, todėl išskirtinis dėmesys teko šviesoms, jų efektams. Tokios patirties neturėjome. Po beveik savaitę trukusio pasirengimo Monciškėse grįžę į Vilnių net generalinę repeticiją surengėme. Tiesa, į gatvę nėjome, bet šviesų efektus išbandėme.“
O jie išties buvo labai efektingi: eisenos dalyvių rankose švytėjo varpeliai, lazdos, būgnai, kaukės, netgi neįgaliųjų vežimėliai. Žmonės ne tik itin smalsiai žiūrėjo į neįgaliųjų pasirodymus, bet ir noriai „matavosi“ jiems pasiūlytus angelo sparnus. „Kiekvienas žmogus gali būti angelu, gali padėti kitiems“, – tikino Pranas, manantis, kad neįgaliųjų trupei pavyko perduoti žiūrovams svarbiausią idėją.
Reabilitacija smegenims
Pagrindinio angelo šviečiančiais sparnais misijos ėmėsi profesionalus aktorius Saulius Čėpla. Darbas su neįgaliaisiais – ne pagrindinė jo veiklos sritis. Vis dėlto bene dešimtmetį besitęsiančią bendrystę su šiais žmonėmis aktoriaus labai brangina ir vertina. Pasak jo, nors po savaitę trukusios kūrybinės stovyklos jautėsi labai pavargęs fiziškai, tai buvo puiki reabilitacija smegenims, kokios negausi nei geriausiose Druskininkų ar Birštono sanatorijose, nei Turkijoje ar Egipte. „Pabuvus su šiais žmonėmis pasikeičia visa vertybių skalė, nustoji skųstis savo menkais negalavimais, nes pamatai, kaip iš tikrųjų sunkią negalią turintys žmonės kabinasi į gyvenimą, kaip jį vertina. Ir kaip nori dirbti kartu, kaip tavęs klauso, stengiasi“, – pasakoja S. Čėpla.
Šiemet į šitą „sanatoriją“ aktorius pasikvietė ir 14-metį sūnų. Pasak jo, jaunimui reikia pamatyti šiuos žmones, suvokti jų problemas, kad įvertintų tai, ką turi. Žinoma, tokia pažintis jaunam žmogui – šioks toks šokas, tačiau jis padeda suvokti įvairovę, atviriau priimti visokius žmones.
Tokia bendrystė ne mažiau naudinga ir neįgaliesiems. Pasak S. Čėplos, teatras – komandinis darbas, reikia daug išmokti, prisiminti. Į kūrybines stovyklas atvyksta įvairių negalių žmonių, todėl galima palyginti, kokią įtaką tokia veikla jiems daro. „Išsėtine skleroze sergantiems sunku daug ką prisiminti, bet kaip smagu matyti, kad per savaitę šie žmonės padaro akivaizdžią pažangą. Kai po metų jie atvažiuoja laipteliu nusileidę žemyn, o po teatro trenažo vėl pradeda daugiau prisiminti, suvoki, kokia veiksminga meno terapija – ji gali pristabdyti ligos progresavimą“, – mintinis dalijasi aktorius.
S. Dikčiūtės akyse teatras padarė stebuklą ir su Danieliumi. Prisijungęs prie trupės jis ištardavo vos vieną kitą žodį, o dabar sako ilgas kalbas, dainuoja.
Pasak S. Čėplos, neįgaliuosius visuomenė paprastai mato kaip silpnus, gailesčio nusipelniusius žmones, kurie dėl savo negalios mažai ką sugeba ir gali. Tokie vieši išėjimai į atvirą erdvę, gatvės teatras – puikus įrodymas, kad jie spalvingos asmenybės, gebančios įdomiai gyventi ir kurti.
S. Rybakienė neslepia – iki lemtingos nelaimės turėjo daug draugų, bet atsisėdus į neįgaliojo vežimėlį jų gerokai sumažėjo. Šeimos palaikymas jai suteikė jėgų ir noro grįžti į ankstesnį, nors ir pasikeitusį gyvenimą. Anksčiau nieko bendra su menais neturėjusi moteris šiandien vaidina, dainuoja, kuria eiles. „Meno terapija išties labai veiksminga, – sako Svetlana. – Kūryba suteikia mano gyvenimui naujos prasmės. Džiaugiuosi ją atradusi.“
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
