Nuo pliušinių piligrimų iki specialių prezervatyvų: populiarųjį Švento Jokūbo kelią („Santiago de Compostela“ – isp.), kuris šiaip jau turėtų būti dvasingumo simboliu, rodosi, jau seniai užvaldė prekybininkų noras, kuo labiau pasipinigauti.
„Atvykite čia ir tapkite stebuklo dalimi“, - skelbia Švento Jokūbo kelią reklamuojantys plakatai.
Turizmo darbuotojai savo ruožtu svečius iš užsienio į šį vis labiau populiarėjantį piligrimų kelią vilioja ne tik patraukliais šūkiais, bet ir kitais gudriais reklaminiais triukais: roko koncertais, radijo programomis ir netgi specialiais, piligrimo ištvermę vaizduojančiais, ženkliukais ant izotopinių gėrimų.
Tokia reklaminė kampanija netrunka pasiteisinti: vien šios vasaros pabaigoje Švento Jokūbo kelias fiksavo 200 000 „naujai iškeptų“ piligrimų. Šį skaičių, tiesa, sudarė visi tie, kurie nepatingėjo savo piligrimo pažymėjimo atsiimti kelionės pabaigoje. Tokį pažymėjimą, kaip žinia, gali gauti kiekvienas, įveikęs mažiausiai 100 kilometrų Švento Jokūbo kelio pėsčiomis arba 200 kilometrų kelio dviračiu.
Vis labiau įsikerojantį komercializmą galima įžvelgti ir mažuose miesteliuose, kuriuos kerta „Santiago de Compostela“. Juose vis daugėja automatinių gėrimų aparatų, skelbimų, siūlančių pavežėti piligrimų mantą ir šiukšlių.
„Leone už puodelį kavos buvome priversti mokėti penkis eurus(~17 litų)“, - skundėsi vienas kelyje sutiktas pagyvenęs vokietis.
Anot jo, tokių miestelių parduotuvėlėse jau seniai nebeliko kainų ženklų. Pardavėjai savo nuožiūra nusprendžia, jog vandens buteliukas kainuos du eurus (7 litus), o pomidoras – eurą (3,45 lito).
Dėl išaugusio piligrimų skaičiaus kainas ketvirtadaliu pakėlė ir greta kelio įsikūrę viešbučiai. Deja, taip jie, anot kelionių ekspertų, kasa duobę patys sau ir rizikuoja prarasti ištikimus klientus.
Tačiau labiausiai toks Šv. Jokūbo kelio komercializavimas atsispindi pakelės suvenyrų krautuvėlėse. Čia žmonės gali įsigyti ne tik piligrimams pravarčių daiktų: kepurių, gertuvių ar vaistinėlių, bet ir minėtų pliušinių žaislų, beskonių marškinėlių su piligrimu paverstu „kempiniuku“, Šv. Jokūbo kelio guminukų ar prezervatyvų.
Ar nūdienos versliškumas nustelbė Šv. Jokūbo kelio dvasingumą – atsakyti nesiryžtame. Kiekvienas skaitytojas galės pasidaryti savas išvadas.
Tik pabaigai ne pro šalį paminėti, kad toks „lupikavimas“ Šv. Jokūbo kelyje nėra jokia naujiena. Dar XII a. prancūzas dvasininkas Emirikas Piko savo penkiuose knyguose, kurios vėliau buvo pavadintos „Codex Calixtinus“ aprašė į Kompostelą vedantį kelią. Jose jis labiausiai skundėsi vandeniu praskiestu vynu ir pernelyg užbrangintais pakelyje parduodamais maisto produktais.
