„Žalia stotelė“ specialistai supažindina, kokias gėles palankiausia sėti šiuo metu ir kaip teisingai tai padaryti.
Šis metas tinkamas laikas sėti pavasarines raktažoles. Raktažolės mėgsta drėgną substratą, ypač daug laistyti reikia intensyvaus augimo metu, tačiau liejant patariama stengtis nesušlapinti lapelių. Sudygę daigai laikomi šviesioje, bet apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių vietoje.
Tai dažniausiai Lietuvos gėlynuose auginamos sodo gėlės, priklausančios astrinių šeimai. Pasaulyje šių gėlių yra net apie 1 tūkst. rūšių, o skiriasi jos ne tik žiedų spalvomis, bet ir jų dydžiu. Ratiliai pagal žiedų formą dar skirstomi į: adatinius, bijūninius, chrizanteminius, pomponinius ir žemaūgius. Šios gėlės žydi ypač ilgai – 40-60 dienų, be to, nebijo šalnų, todėl spalvingais žiedais džiugina iki didesnių šalnų.
Norint anksti sulaukti šių gėlių žiedų, kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje sėklos sėjamos į durpių substratu pripildytas daigyklas, kurioms įrengiamas papildomas apšvietimas. Sėjama į 1 cm gylį. Paprastai sėklos sudygsta po 10-14 dienų. Daigyklose augintus daigus į nuolatinę vietą dirvoje reikia perkelti gegužę. Daigai, atsižvelgiant į veislės augumą, sodinami 20-50 cm atstumu: aukštaūgiai rečiau, žemaūgiai tankiau. Balandį, praėjus šalnų pavojui, ankstyvas veisles jau galima sėti tiesiai į dirvą.
„Žalia stotelė“ specialistai atkreipia dėmesį, jog ratiliams reikėtų parinkti saulėtą vietą, o per sausras nepamiršti papildomai laistyti. Na, o norint ilgiau džiaugtis žiedais, augalus reikia papildomai tręšti. Be to, žiedai bus didesni, jei pašalinsite šoninius pumpurus.
Šios gėlės natūraliai auga Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Iš tiesų tai žolinis augalas, pasaulyje labiau paplitęs kaip dekoratyvus. Serenčiai skirstomi į dvi grupes: didžiažiedžius ir gvazdikinius. Pastarieji dar skirstomi į gvazdikinius ir didžiuosius. Gvazdikiniai išsiskiria ypač gausius žydėjimu, didiedieji serenčiai mėgiami dėl didelių spalvingų žiedų, gėlynuose ųios gėlės puikiai dera su kitomis gėlėmis. Augalai iš kitų išsiskiria savotišku aitriu kvapu.
Šie augalai žydi nuo birželio iki rugsėjo. Deja, serenčiai spalvų gausa neišsiskiria – dažniausiai žydi geltonais, oranžiniais, rudais, citrininiais, margais, rausvais ir baltais žiedais.
Šias gėles auginti lengva. Joms nereikia ypatingų auginimo sąlygų, o svarbiausia – drėgmės. Norint išauginti serenčius, rekomenduojama parinkti šiltą ir saulėtą vietą. Daigams serenčiai sėjami kovą arbą balandį, o tiesiai į dirvą – gegužės pabaigoje, birželį. Augalai sodinami 20-30 cm (15x15 cm – stambiažiedžiai arba 20 x 25 cm – smulkiažiedžiai, nes jie labiau krūmijasi) atstumu.
Svarbu paminėti, kad serenčiai yra nematocidiniai augalai, todėl juos rekomenduojama sodinti bulvių ir pomidorų lysvėse, siekiant apsaugoti nuo kenkėjų. Gėlynuose, kur augo šis dirvos sanitaras, rekomenduojama sodinti kardelius, kininius ratilius.
Šalavijas, dar kitaip vadinamas vaistiniu šalaviju, tai sodo augalas pasižymintis krūmiška išvaizda, į menturius susitelkusiais žiedais bei itin stipriu skleidžiamu kvapu.
Prieš sodinant šiuos augalus į dirvą, pirmiausiai reikėtų žinoti, jog augimvietė turėtų būti saulėta, o dirvožemis humusinga. Šalavijų sėklų dygimas šiltnamyje ar specialiose dėžutėse trunka nuo 10 iki 12 dienų, o pasėtos tiesiai į dirvą gali dygti net iki 25 dienų.
Išaugęs augalas tampa itin jautrus drėgmės pertekliui bei didesnei sausrai, todėl esant lietingam ar ypač karštam sezonui reikalauja daug priežiūros. Sodinant šalaviją iš metų į metus, reikėtų nepamiršti, jog sodinimo vieta turėtų būti keičiama kas 5-7 metus.
Šalavijo lapai gali būti skabomi tris kartus (žydėjimo pradžioje, žydėjimo pabaigoje ir prieš nupjaunant krūmelį). Nuskinti lapai naudojami kvėpavimo takams, uždegimams, reumatui, sunkiai gyjančioms žaizdoms ir kitiems negalavimams gydyti.
