„Vaikai buvo nuolatos alkani“, – sakė vieno ukrainiečių kario žmona Anna, kuri kartu su kūdikių ant rankų 65 dienas gyveno „Azovstal“ plieno gamyklos rūsyje.
„Mano vyras Kirilas anksčiau buvo jūrų pėstininkas, tačiau gimus sūnui nusprendėme, kad kario profesija nėra pati palankiausia šeimyniniam gyvenimui. Būtent todėl, Kirilas pradėjo dirbti „Azovstal“. Vyras gamykloje spėjo pradirbti vos tris mėnesius iki kol prasidėjo didelio masto karas.
Kirilas parašė, kad „Azovstal“ darbininkų šeimos gali slėptis nuo sprogdinimų gamyklos rūsiuose, saugyklose. Pasiėmiau dokumentus, antklodę, kelioms dienoms maisto atsargų, sauskelnes ir mišinuką kūdikiams, nes giliai jaučiau, kad dėl patiriamo streso gali dingti pienas. Tuomet kartu su tėvais ir sūnumi, išvykome į „Azovstal“, – pasakojo Anna.
„The Village“ moteris sakė, kad pirmoji jų slėptuvė nebuvo labai giliai žemėje. Tai, pasak jos, buvo tik tarpinė stotelė. Joje nebuvo nei miegamųjų vietų, tik suolai, ant kurių buvo galima prisėsti. Atvykę į slėptuvę, kurioje ir liko, ten buvo susirinkę dar apie 10 žmonių. Taip jiems visiems teko praleisti savaitę, sėdint ant suolų ir būnant nieko nevalgius.
65 dienos praleistos rūsyje
Pasak moters, tuo metu buvo be galo pavojinga išeiti į lauką, nes vos tik pasirodžius, prasidėdavo apšaudymai. „Mes su vaiku bent penkioms minutėms per dieną pakildavome į viršų prie įėjimo, kad galėtume įkvėpti gryno oro. Net kalėjime kaliniai vaikšto į lauką dažniau“, – pridūrė moteris.
Ukrainietė „The Village“ papasakojo ir kaip jai teko maitinti bunkeryje esančius vaikus bei kaip padėdavo aprūpinti civilius maistu:
„Mano sūnus buvo jauniausias. Kai prasidėjo karas, jam buvo vos 3,5 mėnesio. Tačiau, palyginus su kitais vaikais, mūsų sūnui dar „pasisekė“. Maisto jam vis tiek daug nereikia, o kariai parūpindavo manų kruopų. Net išvykus iš gamyklos, mano sūnus buvo užsiauginęs putlius skruostus. Vaikai, nuo 3 iki 5 metų buvo nuolat alkani. Visi žaidimai, kuriuos žaisdavome buvo susiję su maistu. Vaikai traukdavo žaislinius pinigus, už kuriuos pirkdavo kitus žaislus.
Suaugusiesiems virdavome vandeningą sriubą su makaronais ir žiupsneliu kukurūzų kruopų. Sriuba nebūdavo labai soti, bet bent jau nebadaudavome. Kariuomenė kas savaitę mums vis kažką parūpindavo. Jie atidavė viską, ką turėjo. Paklausus, kaip jiems sekasi, jie atsakė, kad su jais bus viskas aišku, tačiau svarbiausia, kad mes ir mūsų vaikai išgyvenome ir išėjome.“
Evakuacijos metu Anna su sūnumi buvo perkelta į sąlyginai saugią vietą, kuri šiuo metu yra Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje, rašoma unian.net.
„Nė vienas iš buvusių bunkeryje netikėjo, kad mums pavyks iš ten ištrūkti. „Azovstal“ buvo nuolat apšaudoma, rusai naudojo net ir bombas, kurios nugriaudėdavo net ir esant bunkeryje. Rūsiai drebėjo, krisdavo tinkas. Kuomet reikėdavo vaikui šildyti vandenį, turėdavau nejudėdama sėdėti pusvalandį su žvake ir metaliniu puodeliu rankoje“, – pažymėjo ji.
Moteris prasitarė, kad prieš tai kartu su kitais ji bandė keletą kartų evakuotis, tačiau viskas baigdavosi nesėkme. Kuomet balandžio 30 dieną įvyko sėkminga evakuacija, pasak Annos, gamykloje buvo kaip niekada tylu.
Dabar ukrainietė labiausiai nerimauja dėl savo vyro, kuris yra nelaisvėje:
„Labai tikiuosi, kad ten iš jų nesityčios, kad jie visi grįš namo. Paskutinį kartą, kuomet teko kalbėti su vyru dar prieš paimant jį į nelaisvę, jam pažadėjau, kad jam grįžus namo, aš būtinai pagimdysiu jam dukrytę.“
