Audriaus mama Daiva Narkauskienė pirmiausia prašo padėkoti restorano direktorei Greta Paličiuk. Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre Audrius įgijo virėjo padėjėjo specialybę, tačiau rasti darbą vaikinui, turinčiam kompleksinę negalią, buvo labai sunku. „Audrius yra nuovokus ir draugiškas, jis tikrai gali dirbti, – pasakoja Daiva. – Kai atliko praktiką „Rimi“ prekybos centro kulinarijos ceche, darbdaviai buvo labai patenkinti jo darbu, tačiau kai sūnus panoro ten įsidarbinti virėjo padėjėju, sulaukė atsakymo, kad netenkina jo darbo sparta.“
Virėjo specialybė Audriui nėra pirmoji, prieš tai vaikinas ten pat įgijo tekstų rinkėjo ir maketuotojo kompiuteriu specialybę, tačiau pagal ją darbo taip ir negavo. Vaikinas, be kitų ligų, serga tremoru, o dėl šios ligos jam nevalingai dreba rankos. Darbdaviai bijojo, kad sunkumų kils ir dėl visų kitų Audriaus negalių, ir iš viso vengė įdarbinti neįgalų žmogų. Ko gero, apsiriko – namuose Audrius padeda mamai dirbti kompiuteriu, atsisiunčia reikalingų programų.
Atstumtas darbdavių Audrius nepasidavė. Vėl mokėsi tame pačiame Vilniaus technologijų ir reabilitacijos centre, šį kartą įgijo virėjo padėjėjo profesiją ir dabar sėkmingai darbuojasi restorane. Apie darbą kalbėsimės su šio restorano direktore G. Paličiuk, bet iš pradžių su Audriaus mama grįžtame trisdešimčia metų – į laiką, kai jauna moteris sužinojo, jog dėl medikų padarytų klaidų sūnus turi daug sveikatos bėdų: vandenligę (atsiradusią dėl to, kad medikai priimdami kūdikį suspaudė galvutę ir jam į smegenis išsiliejo kraujo), vėliau dėl jos išsivysčiusią epilepsiją, parezę (dalinis kūno paralyžius), kitų papildomų sveikatos bėdų. Medikai mamos neguodė, atvirkščiai, abejojo, ar sūnus iš viso reaguos į aplinką, ar galės sėdėti, o kad vaikščios – apie tai net nebuvo kalbos.
Mėgstamiausias rašytojas – J. Erlickas
Vis dėlto berniukas augo, kalbėti pradėjo anksti ir labai aiškiai, trumpais sakiniais. „Audrius visus žodžius tarė teisingai, kaip ir turi būti“, – sako Daiva. Vaikščioti pradėjo metų ir trijų mėnesių. Iki mokyklos sūnus augo namuose, šeimai daug pagelbėdavo močiutė. „Močiutė daug metų buvo bibliotekos vedėja, tad Audrius užaugo tarp knygų. Mums patarė jam daug skaityti, todėl ištisai skaitėme vaikiškas knygeles. Audrius mintinai mokėjo „Grybų karą“, „Zuikį Puikį“. Dabar jam labai patinka rašytojas Juozas Erlickas, šio rašytojo knyga visada su Audriumi.“
Pradinėje „Medeinos“ mokykloje berniukas mokėsi pagal modifikuotą programą, jam buvo skirtas mokytojo padėjėjas. „Rašydamas Audrius buvo įsigudrinęs tą rankytę, kuria rašo, prilaikyti kita, kad mažiau virpėtų“, – pasakoja mama.
Audrius mokėsi gerai. Baigė Žygimanto Augusto pagrindinę mokyklą. Šioje mokykloje mokėsi taip pat pagal jam pritaikytą programą. Daiva apgailestauja, kad tuo metu, kai sūnus lankė mokyklą, specialiųjų poreikių turintys vaikai nebuvo mokomi jokios užsienio kalbos.
Anglų kalbą išmoko savarankiškai
Prisiminiau, kad su Audriumi pirmą kartą susitikau renginyje, kuriame buvome supažindinti su tarptautiniu projektu „Skaitmeninis pasakojimas, skirtas specialiųjų poreikių asmenų integracijai įgalinti per kultūrinę veiklą“. Tuomet Audrius, dalyvavęs šiame projekte, nustebino puikiomis anglų kalbos žiniomis. D. Narkauskienė pasakoja, kad sūnus anglų kalbos mokėsi technologijų ir reabilitacijos centre ir savarankiškai.
Daiva su nuoskauda prisimena kitą projektą, kai Audrius su kitais jaunuoliais iš to paties mokymo centro buvo pakviestas dalyvauti „Erasmus“ mainų programoje Austrijoje. Audrius labai džiaugėsi – jis ir kartu su juo vykę jaunuoliai turėjo atlikti praktiką viešbučiuose, maitinimo įstaigose. Tačiau programos dalyviai neturėjo jokių galimybių dirbti pagal specialybę ir dirbo tai, ką jiems liepdavo. Kai Audrius paskambino mamai ir pasakė, kad dirba be laisvadienių, septynias dienas per savaitę, kad laiku negauna pusryčių, dirba ne virėjo padėjėju, o valytoju, mama, galvodama apie savo vaiko sveikatos bėdas, pareikalavo, kad sūnų grąžintų namo. Teko „kautis“, kad sūnus su palyda būtų grąžintas namo, o Audrius turėjo išklausyti priekaištus, kad dėl jo nutrūks mainų programa.
„Ši patirtis mums visiems buvo skaudi, Audrius grįžo liūdnas, pavargęs“, – prisimena Daiva. Ji sako, kad vis dėlto jos pastangos davė vaisių, nes kita neįgalių jaunuolių grupė, vykusi į Vokietiją, jau turėjo geras sąlygas ir dirbo taip, kaip buvo numatyta programoje. „Noriu, kad tokios blogos patirtys nepasikartotų“, – sako Daiva ir džiaugiasi į darbą Audrių priėmusia direktore G. Paličiuk.
Saugo nuo streso
Restorano direktorė pasakoja, kad Audrius šioje kavinėje atliko praktiką, o dabar jis yra vienas iš darbuotojų. Jis dirba keturias, kartais tris valandas per dieną. „Kai Audrius pirmą kartą atėjo, pabendravome, pamačiau, kaip jis mąsto. Norėjau vaikinui padėti. Nuėjau į virtuvę ir pasakiau merginoms, kad pas mus dirbs vaikinas, turintis negalių, ir paprašiau būti korektiškoms, supratingoms. Net pagrasinau, jog išgirdusi ką nors bloga sakant apie Audrių tikrai supyksiu.“
Iš pradžių Audriui buvo sunku. „Supratome, kad jį labai blogai veikia net ir mažiausias stresas, tad stengėmės nuo jo apsaugoti, – pasakoja Greta. – Praėjo du mėnesiai, ir Audrius tarsi išsilaisvino, pradėjo lengviau judėti, geriau vaikščioti. Pirmas jo darbas buvo virtuvėje valyti daržoves – jis turėdavo atsinešti bulvių, morkų, burokėlių, šias daržoves nuplauti, sutvarkyti. Pamatėme, kad jam sunkiau sekasi pjaustyti svogūnus, tad jam šios užduoties neskirdavome.“
Šiuo metu Audrius priima nešvarius indus, sudeda juos į indaplovę. Jaunas vyras negali vienu metu atlikti daug funkcijų. Jis atlieka vieną darbą, ir tai daro gerai, išmokti naują užduotį jam reikia laiko. „Gavęs kelias užduotis vienu metu, Audrius sutrinka, todėl stengiamės, jog atliktų vieną darbą, bet nesinori, kad vaikinui pabostų, kad darbas virstų rutina. Pavasarį pradėsime jį mokyti gaminti pusgaminius, juos pasverti, sukomplektuoti. Dirbsime žingsnis po žingsnio“, – sako direktorė. Ji prisimena, kad po kelionės į Austriją pagal mainų programą Audrius jautėsi kažkoks užguitas, bet ji stengėsi pakelti vaikino nuotaiką, padrąsinti jį. Praėjo kelios savaitės, ir vaikinas nusiramino. „Kai pasakė, kad norės savo gimtadienį švęsti pas mus, apsidžiaugiau“, – sako G. Paličiuk. Ji džiaugiasi, kad Audriui darbovietė kaip antri namai.
Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Vilniaus Viltis“ darbo tarpininkė Daiva Žiuramskaitė sako, kad Audrius yra tikras kovotojas, nepuolęs į liūdesį net tuomet, kai iš kitų darbdavių girdėdavo, jog jam įsidarbinti nėra jokių galimybių – šiandien dėl savo atkaklumo Audrius dirba. D. Žiuramskaitė įsitikinusi, kad tokias darbo vietas būtina subsidijuoti – tai darbdaviui palengvina mokestinę naštą, o negalią turintis žmogus dirbdamas ir galėdamas tapti kolektyvo dalimi jaučiasi saugus ir orus.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.