Zita Kulienė tapo pirmąja socialinio taksi Utenoje keleive. Po patirtos stuburo traumos vos 20 proc. darbingumo teturinčiai ir sunkiai judančiai moteriai tokia paslauga – didelis ir malonus pokytis gyvenime.
Negalia Zitą lydi nuo 2007-ųjų. Po patirtos stuburo traumos 8-erius metus judėjo neįgaliojo vežimėliu. „Kasmet pradėjus važinėti į reabilitaciją sveikata šiek tiek pagerėjo, po truputį ėmiau vaikščioti, vežimėlį pakeičiau į vaikštynę, – pasakoja Zita ir priduria neįgaliojo vežimėlį tebeturinti iki šiol. – Jis yra mano praeitis ir ateitis. Negali žinoti, kada sveikata gali pablogėti.“
Moteris gyvena trečiame daugiabučio namo aukšte. Vaikštynę ji palieka laiptinės apačioje, o pati žemyn leidžiasi abiem rankomis įsikibusi į laiptų turėklus. Kartais prireikia ir kaimynų pagalbos, ypač jeigu išsiruošia į tolimesnę kelionę ir reikia ne tik pačiai nulipti, bet dar ir lagaminą ar kokį krepšį nusinešti. „Atsiradus socialiniam taksi bus daug patogiau – jeigu reikės, jo vairuotojas padės ir nulipti, ir daiktus nuneš. Ir automobilis patogus, ne per aukštas, nesunku atsisėsti, be to, nė nereikės prašyti vaikštynę į taksi įkelti – vairuotojas pats tai padarys“, – džiaugiasi moteris. Zita sako labai mėgstanti koncertus, tad ir iki šiol dažnai naudojosi taksi paslaugomis, o dabar viskas bus dar paprasčiau ir patogiau.
Moteris atkreipė dėmesį ir į taksi automobilyje esantį laiptų kopiklį. Kol kas Zitai jo nereikia, bet, pasak jos, dabar bus ramu – jeigu pablogėtų sveikata ir bent laikinai vėl tektų atsisėsti į vežimėlį, socialinio taksi dėka ji toliau galėtų mėgautis gyvenimu.
Kai ja serga 1 asmuo iš 10 000
Kai ja serga 1 asmuo iš 700
Kai ja serga 1 asmuo iš 2000
Socialinio taksi Utenoje laukta nekantriai
Pradėta teikti socialinio taksi paslauga džiaugiasi ir Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Sandra Ragaišytė. Pasak jos, užteko porą kartų Socialinio taksi programos atstovams papasakoti apie šią paslaugą, ir neįgalieji ėmė nekantriai jos laukti. „Neįgali mergina kreipėsi į savivaldybės tarybos narį Sigitą Mecelį, jis – į mūsų draugiją ir reikalai pajudėjo, atsirado projektas, skirtas finansavimas šioms paslaugoms“, – pasakoja S. Ragaišytė.
„Džiaugiamės, kad socialinis taksi sparčiai plečiasi į vis daugiau Lietuvos vietų. Mums tai – didžiulis įvertinimas ir paskata toliau tobulinti teikiamų paslaugų kokybę“, – sako Socialinio taksi programos vadovė Solveiga Ratkevičiūtė. Pasak jos, šis taksi nėra vien negalią turinčių žmonių vežimas – tai ir pagalba išeinant iš namų, daiktų nunešimas, įsodinimas, palyda ir viskas, kas užtikrina asmens, turinčio negalią, savarankiškumą ir nepriklausomybę.
S. Ratkevičiūtė neslepia – naujoje vietoje kartais prireikia laiko priimti pokyčius. Ne išimtis ir Utena. Kadangi rajono savivaldybė socialinio taksi projektui šiemet skyrė tik 10 tūkst. eurų, čia ši paslauga bus teikiama ne 7, o 4 dienas per savaitę – nuo trečiadienio iki šeštadienio. „Žmonėms tai nebus patogu, bet iš pradžių, kol šią paslaugą išbandys, pripras prie jos, suksimės su tuo, ką turime, – sako Solveiga ir iš karto priduria: – Socialiniam taksi dar nebuvo duotas startas, apie jį dar tik kalbėjome vietos radijo laidoje, o jau užsiregistravo 8 neįgalieji. Tik pasibaigus pristatymui jau turėjome iškvietimą iš poliklinikos į Sudeikių seniūniją parvežti neįgalų žmogų. Neabejojame, kad socialinio taksi paslauga tikrai atlaikys šį išbandymą ir jau kitąmet uteniškiai, kaip ir visi kiti mūsų klientai, galės keliauti 7 dienas per savaitę ir 24 valandas per parą.“
Keičiasi važiavimo maršrutai
Prieš 8-erius metus prasidėjusi Socialinio taksi programa pagrindiniais savo klientais pasirinko fizinę negalią turinčius žmones, judančius neįgaliojo vežimėliais, su vaikštynėmis ar ramentais. Jiems labiausiai reikėjo transporto paslaugos – galimybės išeiti iš namų, bendrauti, įsitraukti į kultūrinį gyvenimą. Pasak S. Ratkevičiūtės, jų klientais tapo ne vienus metus niekur iš ketvirto ar penkto aukšto daugiabučiame name išeiti negalėję žmonės. „Lifto tokiuose namuose nėra, o vežimėlyje sėdintį žmogų ne taip paprasta nuleisti laiptais žemyn. Artimieji to imdavosi tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, būtinai prireikus apsilankyti pas gydytoją“, – sako S. Ratkevičiūtė. Pasak jos, nuo pat pradžių vienas iš svarbių šios socialinės iniciatyvos tikslų buvo paskatinti negalią turinčius žmones keisti kelionių tikslus, nevaržyti savo svajonių susitikti su draugais kavinėje, apsilankyti koncerte ar teatre, išvysti jūrą.
Vilnietė Gražina gerai prisimena situaciją, kai daugiabučio kaimynas, stebėjęs, kaip ją, sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje, socialinio taksi vairuotojas-asistentas iš trečio aukšto laiptų kopikliu nuleido žemyn, paklausė: „Tai į polikliniką išsiruošei?“ – „Ne. Važiuoju į koncertą filharmonijoje!“ – išdidžiai pareiškė ji. Gražina šypsosi: žodžiais neįmanoma nupasakoti ne tik nuostabos kaimyno akyse, bet ir jos pačios savijautos. Tą akimirką moteris pasijuto ori ir be galo stipri, nes neleido negaliai pasiglemžti to, kas visą gyvenimą jai buvo svarbu.
Socialinio taksi paslaugomis jau gali naudotis ne vien judėjimo problemų turintys asmenys, svarbu, kad būtų nustatyta negalia arba specialieji poreikiai, mat tik jiems taikomas lengvatinis mokestis: kelionė iki 5 km jiems kainuoja 1,5 euro, iki 10 km – 2 eurus, iki 15 km – 2,5 euro, o už dar ilgesnes keliones papildomai reikia mokėti po 0,20 euro už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą.
Poreikis gerokai didesnis už galimybes jį patenkinti
Socialinio taksi paslaugos teikiamos 9 šalies vietose: Vilniaus mieste ir rajone, Klaipėdos mieste ir rajone, Panevėžyje, Zarasuose, Visagine, o nuo šių metų ir Ukmergėje bei Utenoje. Kasdien į suplanuotus maršrutus išrieda 11 automobilių.
Pasak S. Ratkevičiūtės, poreikis yra gerokai didesnis nei galimybės jį patenkinti. Vien Vilniuje vietoj 4 šias paslaugas teikiančių automobilių reikėtų bent tris kartus daugiau – sostinėje gyvenantys neįgalieji savo keliones turi susiplanuoti ir užsiregistruoti prieš 3–4 savaites. Kituose miestuose padėtis ne tokia įtempta, vis dėlto ir ten automobilio, kaip tradicinio taksi, tik paskambinęs ar elektroniniu paštu susisiekęs su operatoriumi neišsikviesi.
Kalbėdama apie socialinio taksi paslaugų plėtrą S. Ratkevičiūtė pabrėžia, kad pagrindinė problema – automobiliai. Bankai labai nepatikliai žiūri į nevyriausybinės organizacijos prašymą automobilį įsigyti lizingu, o projektų paraiškų „kietosioms“ priemonėms, t. y. automobiliams, įsigyti niekas nepriima. Kita problema – savivaldybių požiūris ir pačios paslaugos finansavimas.
Socialinio taksi programos vadovė džiaugiasi, kad dar prieš porą trejetą metų reikėjo gerokai pasistengti, kol įtikindavo savivaldybes, kad neįgaliesiems tokia paslauga reikalinga, o dabar padėtis keičiasi – aktyvūs neįgalieji patys kreipiasi į savivaldybes, jų tarybų narius ir kviečia pristatyti socialinio taksi paslaugą. Taip buvo Panevėžyje, Utenoje, iniciatyvą parodė ir Ukmergės savivaldybė.
Tiesa, bene porą metų užsitęsęs aiškinamasis darbas Alytuje rezultatų nedavė. S. Ratkevičiūtė neslepia nuostabos dėl to, kaip savivaldybė nusprendė ištirti šios paslaugos poreikį – iš namų išeiti negalintiems žmonėms, kuriems ši paslauga ir yra reikalingiausia, pasiūlė raštu užpildyti apklausos lapą ir jį atnešti į savivaldybę. „Iki savivaldybių rinkimų taip ir nebaigėme derybų. Dar kartą buvome susitikę su jau naujo mero pavaduotojais, bet neįgaliesiems palankaus sprendimo irgi nepavyko priimti, tad derybas nutraukėme“, – apgailestaudama sako Solveiga.
Svarbi savivaldybių finansinė parama
Už socialinio taksi paslaugas neįgalieji moka tik apie 10 proc. realios šios paslaugos kainos, kitą „minkštosios“ paslaugos finansavimo dalį prisiima šią paslaugą teikianti VšĮ Nacionalinis socialinės integracijos institutas. Šios nevyriausybinės organizacijos pavadinimą galima rasti visų savivaldybių, kuriose teikiamos socialinio taksi paslaugos, Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje konkurso laimėtojų sąrašuose. „Kasmet iš naujo teikiame projektų paraiškas ir laukiame savivaldybių įvertinimo, – sako Solveiga. – Gautas finansavimas didžiąja
dalimi lemia paslaugos pasiūlą. Tiesa, matydami, kad žmonėms jos labai reikia, ieškome ir kitų finansavimo galimybių. Pernai Panevėžyje pradėjus veikti socialiniam taksi, Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projekte numatytus rodiklius jau per pusmetį viršijome tris kartus, bet paslaugą teikėme ir toliau. Šiame mieste turime per 100 užsiregistravusių klientų. Šiemet čia ketiname įdarbinti dar vieną vairuotoją-asistentą, svarstome galimybę skirti antrą automobilį. Nežymiai padidėjusio savivaldybės skirto finansavimo, žinoma, nepakaks, ieškosime kitų rėmėjų.“
O štai prisiimti atsakomybės už Kaune gyvenančius ir socialinio taksi paslaugų netekusius daugiau kaip 400 neįgaliųjų Nacionalinis socialinės integracijos institutas negali – Kauno miesto savivaldybė šiemet socialinio taksi projektui apskritai neskyrė finansavimo. Patyrusi apie 20 tūkst. eurų nuostolį, socialinio taksi paslaugas teikianti įstaiga atsisakė ir neįgalių vaikų vežimo į ugdymo centrus paslaugos.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
