Ši patirtis ne tik suformavo Mildą kaip asmenybę, bet ir įkvėpė drąsos atvirai kalbėti apie sunkumus, kurie ją lydėjo ir vis dar daro įtaką jos gyvenimui. Kaip pati Milda sako, šie išgyvenimai vis dar trukdo gyventi visavertį gyvenimą.
Traumos – iš kartos į kartą
Milda pasakoja, kad nors visuomenė tampa vis laisvesnė, apie smurtą būtina kalbėti, nes, anot jos, žmonės dažnai bando „įsprausti“ kitus į rėmus ir aiškinti jų motyvus.
„Labai dažnai aplinka nenori pripažinti tavo traumų. Sako: „Tau patinka taip gyventi“, „Pamiršk“. Tačiau mes, kaip tauta, esame nepaprastai traumuoti.
Traumos perduodamos iš kartos į kartą. Mano močiutę traumavo Sibiras, tremtys, tai paveikė mano mamą, o ji traumavo mane“, – atvirauja Milda.
Moteris sako, kad turi dukrą, todėl jai svarbu nutraukti traumų perdavimo grandinę ir neperduoti dukrai tų pačių elgesio modelių, su kuriais pati užaugo.
Ji pabrėžia, kad nesiekia būti prieš mamą, kaip dažnai mano vyresnės kartos moterys, o siekia suprasti ir keisti destruktyvų elgesį.
„Nemanau, kad tai baisiausia istorija. Aš turiu drąsos kalbėti apie dalykus, kurie buvo, mane formuoja bei vis dar neleidžia man gyventi visaverčio gyvenimo.
Gyvenimas Šveicarijoje išmokė, kad sveikti gali tik kalbėdamas apie dalykus. <..> To pasakojimo tikslas yra parodyti žmonėms, kad jie yra ne vieni“, – priduria ji.
Paklausta, ar buvo momentų, kai bandė pasipriešinti mamai, Milda sako, kad ne.
„Manęs vienas draugas paklausė: „Tu galėjai pasipriešinti, ar pasipriešinai?“. Aš susimąsčiau ir supratau, kad nesipriešinau, nes nežinojau, kad galiu.
Gyveni „užzombintoje“ būsenoje, ji vadinasi „gera mergaitė“. Jeigu esi ne tokia, tu nuvili“, – skaudžiais išgyvenimais dalijasi pašnekovė.
Milda prisimena, kaip nusivylimas sklandė ore ir jį jautė beveik fiziškai. Ji suprasdavo, kad vėl nuvylė mamą, todėl stengdavosi dar labiau – būti geresne, nuspėti mamą keliais žingsniais į priekį, kad tik sulauktų pagyrimo.
„Tai pasidarė kaip narkotikas, kaip dozė, o pagyrimų būdavo labai mažai. Tu stengiesi, gal čia pagirs, gal ten. Vėliau pajaučiau, kad man pasakymas: „Kokia tu šaunuolė“ mane purto.
Jis grąžina į praeitį, nes aš žinau, kad už tą pagyrimą esu pasiruošusi nudirbti dešimties žmonių darbus, kad tik gaučiau tą pagyrimą, na, tiesiog kaip eilinę dozę“, – teigia ji.
Vaikystės metus praleido slaugydama močiutę
Žurnalistė sako, kad šiuo metu rašo knygą, kurioje atvirai prisipažino, jog tam tikru metu pradėjo nekęsti senų žmonių. Anot jos, toks išsireiškimas gal ir nėra tinkamas, tačiau tai buvo natūrali jos reakcija į aplinkybes, kuriomis augo, ir į pareigas, kurias turėjo prisiimti.
„Mano pareigos buvo absoliučiai viskas. Jeigu grįžtume į praeitį ir pažiūrėtume, kokį darbą dirbo mano mama ir kokį laisvalaikį turėjo. Ji buvo universiteto dėstytoja ir turėjo gan daug laisvo laiko, nes buvo sovietmetis, o universitete galimybės buvo mažesnės.
Mano pareigos gyvenime buvo pradedant nuo ant patalo gulinčios močiutės. Iš mano vaikystės buvo atimti geri 4–5 metai, nes neturėjau galimybės tiesiog būti vaiku. Vietoj to turėjau slaugyti seną, kurčią, aklą, gulintį žmogų, ligonį“, – jautriai prisimena ji.
Milda priduria, kad tai nebuvo pasirinkimas, o buvo šimtaprocentinė privaloma pareiga, iš kurios neturėjai jokios galimybės pasitraukti.
„Tau buvo tiesiog taip priskirta, neklausiant, neatsiklausiant ir nediskutuojant“, – sako moteris.
Milda dalijasi, kad, tik bandydama įsivaizduoti savo dukrą tokioje situacijoje suprato, jog tai, ką ji pati patyrė vaikystėje, buvo neteisinga. Tačiau užkrauti mažai mergaitei atsakomybę prižiūrėti visiškai neįgalų ligonį, net jei tai buvo močiutė, kurią ji labai mylėjo, tada jai atrodė normalu.
„Tuo metu, netgi suaugus, labai ilgai buvo normalu, o dabar, ypač kai palyginu su savo dukra, man tai atrodo ne tik nenormalu, bet ir nusikaltimas prieš vaiką“, – teigia ji.
Būdama 22-ejų, Milda išvyko studijuoti į Šveicariją ir nusprendė likti ten gyventi. Tačiau vėliau mama reikalavo, kad ji sugrįžtų ir ją prižiūrėtų. Nors Milda turėjo dukrą, mama atsakydavo: „Nieko, kaip nors pagyvens.“
Pasak Mildos, svarbu kalbėti apie nesuvokiamą egoizmą, kai žmogaus poreikiai tampa šventi ir jis nesuvokia, kad dėl to kenčia artimieji, o galbūt netgi jų gerovė tampa antraeiliu dalyku.
„Aš bandžiau susitvarkyti dalykus, kad mama keliautų į senelių namus, ji yra tremtinė, ten yra tobulos sąlygos, personalas, parkas, bet mama egoistiškai laikėsi to, kad aš privalau ją prižiūrėti. Visos šios traumos, jos tempėsi, atsiliepė ir daug sugadino gyvenimo“, – teigia ji.
Įsimintinai liūdnas momentas vaikystėje
Pašnekovė pasakoja, kad puikiai žino, ką reiškia slaugyti artimą žmogų, nes tai reiškia visiškai atsisakyti asmeninio gyvenimo. Būdama vaikas, ji stebėjo, kaip jos draugai vasaromis vykdavo į keliones, o ji turėdavo likti ir rūpintis močiute.
„Pamenu, vaikystėje mane išleido į stovyklą dvejoms savaitėms. Tai buvo pirmas kartas. Staiga, po kelių dienų, atvažiuoja vairuotojas su žinia, kad turiu grįžti į Vilnių ir rūpintis močiute.
Man net nebuvo leidžiama nors šiek tiek pasimėgauti vaikišku gyvenimu, nes tai buvo mano pareiga, nors mano mama vasarą turėjo atostogas nuo universiteto“, – dalijasi ji.
Mildos teigimu, vaikui, kasdien po mokyklos privalančiam plauti močiutės paklodes ir susiduriančiam su nemaloniu jų kvapu, buvo labai sunku integruotis į socialinį gyvenimą.
Ji pasakoja, kad dėl šios priežasties nesugebėjo išmokti bendrauti su bendraamžiais ir jaustis komfortabiliai jų tarpe, nes praleido laiką, kai vaikai natūraliai socializuojasi. Vietoj to, ji nuolat stovėjo vonioje ir atlikdavo savo pareigas, neturėdama galimybės užmegzti santykių su kitais vaikais.
„Man išsivystė stipri saldumynų priklausomybė, nes tai buvo vienintelis būdas pabėgti nuo močiutės priežiūros ir užsimiršti. Tai išliko iki šiol, ir nors kartais aš su tuo susitvarkau, kartais tai vėl atsinaujina. Tai yra ilgalaikiai procesai, susiję su tuo, ką aš kadaise patyriau“, – atskleidžia moteris.
Dukros suvokimas, kad senelė naudojasi mama
Milda prisimena, kad 2017–2018 metais nutiko įvykis, kuris ją sukrėtė ir privertė keistis. Tuo metu ji automobiliu su šeima grįžo iš Šveicarijos, kelionė užtruko dvi dienas. Po kelionės ji kartu su dukra nuvyko į susitikimą, o vyras iš anksto buvo atvažiavęs pas jos mamą į butą.
„Atvažiuojame su dukra, o mama pasitinka prie durų ir sako: „Gerai, užeikit, čia virtuvėje yra papkė su darbais tau surašyta. Be to, imk voką – jei jau kitaip neišeina, tai aš perku savaitę tavo laiko, kad tu čia pabūtum. Jie tegul važiuoja atgal, o tu lik čia, nes daug darbų reikia padaryti.“
Aš stoviu ir suprantu, kad kažkas čia ne taip – mes ką tik grįžome, gal pirmiausia kavos padaryti, o ne iš karto grūsti viską, ką tu nori. Supratimas, kad tai šlykštus manipuliavimas, buvo labai stiprus“, – pasakoja ji.
Pasak Mildos, situacija ją labai nuliūdino, bet tuo metu ji išgirdo stiprų durų trenksmą, lyg penkiaaukštis būtų byrėjęs.
„Pamačiau, kad dukra trenkė durimis ir išlėkė, o aš paskui ją. Dukra atsistojo ir sako: „Mama, aš nebegaliu žiūrėti, kaip tave žemina.“
Tai buvo skardus antausis, kuris mane pažadino. Dukra jau beveik suaugusi, nebe vaikas, ir mato, kaip su jos mama elgiamasi. Jai skauda“, – atskleidžia detales pašnekovė.
Milda teigia, kad būtent šis įvykis tapo lūžio tašku: „Nuo to prasidėjo pagreitintas procesas – pradėjau save gaudyti, suprasti, kad tai negerai, reikia iš to išlįsti, pradėti gydytis, sveikti viduje.“
Ji priduria, kad siekia išgyti nuo patirtų traumų ir nori, kad aplinkiniai taip pat atrastų būdų sveikti. Vis dėlto ji pripažįsta, jog tik neseniai atėjo suvokimas, kad kažkas yra ne taip.
„Maždaug nuo 2017 metų pradėjau suprasti, kad maniau, jog turėjau stebuklingiausią vaikystę. Tačiau tam tikru momentu pradėjo daugėti informacijos apie narciziškas motinas. Kažkas pasidalijo savo patirtimi ir aš pradėjau atpažinti save“, – atskleidžia ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
