Ligoninės vyresnioji slaugytoja-slaugos administratorė V. Savickienė sako, kad apsisprendimas, ar reikia vykti į tokią misiją, jai buvo labai lengvas ir paprastas:
„Aš sulaukiau skambučio ir tik pradėjus pasakoti, kad vyks tokia misija, kad reikia surasti slaugytojų, man jau iš karto galvoje ėmė suktis mintis, kad būtų labai neblogai išvažiuoti.
Šeima pripratusi prie mano visokių iššūkių, tai aš jiems parašiau žinutę per messengerį, kad jie apsiprastų ir kad grįžus namo jau vyktų diskusija be emocijų. Mano šeima nenustebo dėl tokio pasirinkimo.“
O anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja D. Rinkevičiūtė neslepia, kad dėl dalyvavimo misijoje kilo šiokių tokių dvejonių ir nerimo.
„Sutikau ir iš pradžių galvojau, kad – valio, važiuoju, o po to, kai kurį laiko nebepaskambino, tai galvojau, kad gal ir gerai, gal paskubėjau. Bet vėliau vėl sulaukiau skambučio ir buvau maloniai nustebinta, kad galiu važiuoti.
Artimoje aplinkoje emocijų buvo įvairių – ir teigiamų, ir neigiamų: ką aš ten darysiu, ko aš ten važiuoju? Mane labai palaikė skyriaus koordinatorė, kitos kolegės, sakė – tu tik važiuok. Iš tikrųjų, tai gal tik kartą gyvenime pasitaikantis momentas, kai tu tikrai gali kažką nuveikti“, – šypsodamasi pasakoja D. Rinkevičiūtė ir priduria, kad labiausiai dėl misijos jaudinosi mama, kuri klausė, ar tikrai jai to reikia.
Darbo netrūko
Abi slaugytojos dalijasi, kad baimių susirgti koronavirusu neturėjo, o ir jokių lūkesčių prieš kelionę nepuoselėjo. Iš vienos pusės, ko nors tikėtis buvo sudėtinga, nes jos vyko į tam tikrą nežinomybę, tačiau tuo pat metu ir žinojo, kad slaugytojų darbas visame pasaulyje yra toks pat.
„Važiavau su ta mintimi, kad reikės dirbti, pasisemti žinių, patirties ir, žinoma, pasidalinti savo patirtimi“, – pasakoja slaugytoja Diana ir atskleidžia, kad dirbant su kolegomis iš Armėnijos, Italijos ar Prancūzijos kartais nereikėdavo tarti nė žodžio, viską pavykdavo suprasti iš žvilgsnio, kurį lengvai perskaito slaugytojai.
Misijos dalyvės dirbo skirtingose ligoninėse, tačiau abi neslepia, kad darbo buvo daug.
„Dirbau intensyvioj terapijoj, kur ligoniai yra daug sunkesni, tikrai to darbo buvo daug, bet darėm viską tą patį, ką darom ir Lietuvoje. Aš buvau truputį didesnėje ligoninėje, kur buvo daugiau pacientų, pasiskirstėm į kelias grupes ir dirbom“, – misijos užkulisiais dalijasi Diana.
Jai antrina ir kolegė, kuri sako, kad sutampa ne tik slaugytojų darbas, bet ir ligonių poreikiai bei norai.
„Toje ligoninėje, kurioje dirbau aš, buvo apie 20 lovų. Visi pacientai nori nejausti skausmo, būti saugūs, būti prižiūrėti, kad su jais bendrautų ir, galų gale, visi nori pasveikti“, – sako V. Savickienė.
Ligoniai jautė begalinį dėkingumą
Pasakodamos įsimintiniausius ir netikėčiausius misijos įspūdžius, slaugytojos išskiria sutikimą Armėnijoje, kuris visą komandą paliko be žado.
„Man dar iki nuvykstant dirbti buvo labai netikėtas pats mūsų sutikimas. Atskridom su kariniu lėktuvu, išlipom ir aš manau, kad visi nustebom, nes mus sutiko labai didelė delegacija, sveikatos ministras – tikrai buvom labai laukiami. Galvojom atskrisim, važiuosim į viešbutį ir viskas, tokio iškilmingo sutikimo tikrai nesitikėjom“, – dalijasi slaugytoja Virginija.
Jai pritaria ir kolegė, kuri sako, kad armėnai visą komandą priėmė kaip šeimos narius. Ją labai nustebino ir tos šalies medikų bendravimas su pacientais.
„Bendravimas yra labai nuoširdus, šiltas, jie labai bendrauja su pacientais, rūpinasi jais, bendrauja kaip su savo artimu“, – prisimena D. Rinkevičiūtė.
Slaugytojos ir kiti misijos dalyviai ligoniams prisistatydavo, pasakydavo, kad atvyko padėti, kad yra iš Lietuvos ir sulaukė be galo gražių įvertinimų.
„Žmonės jautė begalinį dėkingumą. Jie tiesiog džiaugėsi, kad mes irgi esame tokioj pačioj bėdoj, bet atvykom pas juos. Jie yra tokie išskirtinai jautrūs, labai draugiški žmonės ir mūsų atvykimu jie buvo labai nustebinti ir labai džiaugėsi, šiltai mus priėmė“, – dalijasi V. Savickienė.
Misija prabėgo nepastebimai
Slaugytojos pasakoja, kad armėnų temperamentas, jų draugiškumas, atvirumas ir šiltas bendravimas yra kone pagrindinės priežastys, kodėl šalyje nepavyksta suvaldyti viruso plitimo. Virginija prisimena, kad nepaisant to, jog šalyje kasdien buvo fiksuojami didžiuliai sergančiųjų koronavirusu skaičiai, žmonės vis tiek eidavo į gatves, nenorėdavo likti namuose ir pasisaugoti.
„Armėnai mums sakė, kad, jeigu aš negaliu susitikti su draugais, giminėmis, tai čia nėra gyvenimas. Jie negali nesusitikti, negali nebendrauti. Jie susitinka, apsikabina, bučiuojasi – kitaip jie neįsivaizduoja savo gyvenimo“, – pasakoja V. Savickienė.
Ji išskiria ir dar vieną viruso plitimo Armėnijoje priežastį – nepakankamą apsaugų dėvėjimą ir užtikrintai sako, kad tai gali padėti apsisaugoti nuo infekcijos:
„Kai nuvykau į Armėniją, pamačiau statistinius rodiklius, pilnas gatves žmonių ir pamačiau, kad dirbantys reanimacijoje tikrai nepakankamai saugiai dėvi priemones. Mes išsakėm jiems ir savo pastabas, bet pačias pirmas dienas galvojau, kad mes ir patys tikrai susirgsim.
Tačiau visą aprangą dėvėjom taip, kaip reikia, visur buvom su kaukėm, stengėmės neiti ten, kur būriuojasi daug žmonių. Tikrai galiu pasakyti, kad tinkamai dėvint apsaugos priemones, dezinfekuojant rankas, nesilankant susibūrimų vietose, tikrai įmanoma išvengti viruso.“
Labiausiai gąsdino ilgas karantinavimasis namuose
Slaugytojos sako, kad misija prabėgo labai greitai ir jos net nespėjo pajusti, kad ko nors trūksta. Žinoma, šeimos ir artimųjų misijos dalyvės pasiilgo, tačiau nuotolinis bendravimas šias spragas užpildė ir padėjo nuraminti likusiuosius namuose, kurie vis suko galvas, ar jų mylimiems žmonėms viskas gerai.
„Kiekvieną vakarą reikėjo susiskambinti su mama ir pasakyti, kad esu gyva, sveika ir kad viskas gerai“, – šypsosi slaugytoja Diana.
Jos kolegė Virginija pasakoja, kad net ir būdama toli nuo šeimos, jautė norą jais rūpintis, todėl per mobiliojo telefono vaizdo skambučius kiekvieną vakarą norėjo pamatyti visus artimuosius, netgi katiną.
Po dviejų misijos Armėnijoje savaičių komanda sugrįžo į Lietuvą ir čia dar dvi savaites praleido karantine. Slaugytojos neslepia, kad būtent saviizoliacijos ir ilgo laiko negalėjimo dirbti, jos labiausiai ir bijojo. O pirmosios dienos buvo itin sunkios, nes kasdienybė kardinaliai pasikeitė.
„Pats pirmas vakaras man buvo sunkiausias. Iki tol dvi savaites buvo labai daug šurmulio, įvykių, pokalbių, o grįžus izoliuotis čia ir susinešus daiktus, atsisėdau ir viskas, neturiu su kuo pasišnekėti. Misijos kolegoms parašiau žinutę, kaip man liūdna, ta pradžia buvo tikrai sunki. Net pagalvojau, kaip gaila tų, kurie sėdi kalėjime“, – atvirai kalba V. Savickienė.
Linki pernelyg neatsipalaiduoti
Slaugytojos, savo akimis mačiusios situaciją svetur, pasidalija mintimis, kad Lietuvoje žmonės yra pernelyg atsipalaidavę ir nerimtai žiūrintys į situaciją.
„Kai grįžom į Lietuvą, aš šiek tiek nusiminiau, nes pamačiau, kad žmonės yra labai atsipalaidavę. Iš tikrųjų COVI-19 infekcija niekur nedingo, ji yra visai šalia, todėl tas atsipalaidavimas dar tikrai yra per anksti. Mane šiek tiek neramina, nes dabar labai daug keliaujančių, truputėlį dar reikėtų nuo to susilaikyti, nepamiršti, kad labai neseniai dar ir karantinas baigėsi.
Kviečiu būti atsargiems, kviečiu nesibūriuoti didelėmis kompanijomis, galbūt šiemet ir neskristi į egzotiškas šalis, į užsienį. Mes matėm, kai ligoninėse yra labai daug pacientų, kiekvieną dieną, kol mes buvom, teigiamų COVID-19 atsakymų buvo nuo 700 iki 900.
Neduok Dieve, išgyventi tą patį, ką išgyvena armėnų tauta. Tikrai baisu, kai tiek daug sergančių, kai yra perpildytos reanimacijos, kai naujų atvejų nemažėja. Neduok Dieve, Lietuvoj tokios situacijos“, – sako slaugytoja Virginija.
Jai paantrina ir kolegė Diana, kuri pabrėžia, kad svarbu saugoti ne tik save, bet ir kitus.
