Kalbėdama apie tai, kas labiausiai padeda ir trukdo išlaikyti smegenų gyvybingumą, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. Urtė Neniškytė konstatavo gal kiek liūdinantį faktą – tai, kas nėra naudojama, nunyksta.
Smegenų sritį ištreniravo kaip raumenį
Pasak jos, čia kaip labai gera iliustracija pasitarnauja du kritiniai eksperimentai, parodantys, kaip galima ištreniruoti smegenis, kad jos veiktų geriau nei prieš tai bei lygiai taip pat – kaip galima prarasti smegenų gebėjimus, jei jų nenaudojame.
„Pirmasis iš eksperimentų turbūt buvo apskritai pirmas magnetinio rezonanso vaizdinimo pritaikymas grynai moksliniais tikslais. Tyrimas atliktas apie 1995 m. Londone – britų tyrėjai vaizdino taksistų smegenis ir lygino jas su įprastų londoniečių smegenimis.
„Tam, kad jie tuos visus žemėlapius galėtų „nešiotis“ galvoje, turėjo padidėti ir tam tikra smegenų dalis – kaip raumuo, kurį užsiauginame.“
Tais laikais žemėlapiai buvo tik popieriniai, GPS dar buvo tik vystymo stadijoje, taigi visi Londono žemėlapiai su visomis gatvelėmis ir užkampiais turėjo būti išlaikomi taksistų smegenyse“, – „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“ pasakojo neuromokslininkė.
Kas paaiškėjo atlikus tyrimą, hipokampas, ta smegenų sritis, kuri atsakinga už atmintį, taksi vairuotojams buvo fiziškai didesnė.
„Tam, kad jie tuos visus žemėlapius galėtų „nešiotis“ galvoje, turėjo padidėti ir tam tikra smegenų dalis – kaip raumuo, kurį užsiauginame“, – aiškino U. Neniškytė.
Smegenų dalis fiziškai sumažėjo
Tyrimas buvo pakartotas praėjus beveik 20 metų, kai visi žemėlapiai jau yra ne galvoje, o mūsų kišenėje – mobiliuosiuose įrenginiuose.
„Ir pati pastebiu, kad kai turi važiuoti kažkur į naują vietą, net nebepasižiūri į žemėlapį, kaip reikėtų važiuoti, nebevizualizuoji kelio, bet tiesiog įsivedi į navigaciją, kuri pasako, kur tau sukti.
Ir atlikus tyrimą buvo pastebėta, kad visų žmonių, kurie naudoja elektroninius žemėlapius, o tai yra didžioji dalis populiacijos, hipokampas fiziškai mažėja“, – kalbėjo pašnekovė.
Tuo metu, mokslininkės pastebėjimu, yra įprasta, kad hipokampas mažėja ir yra pažeidžiamas Alzheimerio ligos atveju.
„Kai senyvo amžiaus žmonėms sumažėja hipokampas ir sutrinka atmintis, sakome, kad tai yra neurodegeneracija. O ką sakome, kai visai populiacijai mažėja hipokampas? Sakome, kad tai – „gyvenimo būdo pokyčiai“ (šypteli).
Bet pokyčiai smegenyse įvyksta ir mes negalime to išvengti. Jei tik nustojame kažką naudoti, smegenys neišvengiamai nebepalaiko to resurso, nes smegenys energetiškai yra per daug brangios mūsų kūnui“, – konstatavo U. Neniškytė.
Peilis – sumažėjusi dėmesio koncentracija
Pasak jos, dar viena didelė šiuolaikinių žmonių problema – nebegebame išlaikyti dėmesio, koncentracija vienai temai, vienam klausimui stipriai mažėja.
„Deja, bet apie minutę laiko galime išlaikyti dėmesį, o vėliau jau prarandame fokusą. Tą pastebiu ir pati, o visa tai susiję su informacijos srautu, kuriame gyvename. Dažniausiai, kaip jūs sakote, kelių minučių trukmės anekdotas yra kažkoks vienas informacinis vienetas – mes klausomės, įsijaučiame, o jo pabaigoje pasidarome kažkokias išvadas.
Dabar įpratome, kad informaciją turime gauti žymiai greičiau, pasižiūrėjome minutę ir, jei per ją negavome tos informacijos, toliu darosi nesvarbu, nes viskas per daug atskiesta.
Žmonės manęs dažnai klausia, kokias rekomenduočiau mokslo populiarinimo knygas apie smegenis. Sakau, kad jų neskaitau ir viena priežasčių būtent yra ta, kad ten per mažai koncentruota informacija. Reikia skaityti labai daug, kad suprastum kažką naujo“, – atkreipė dėmesį neuromokslininkė.
Pasak jos, ir mokslo konferencijose pranešimai kuo toliau, tuo labiau darosi trumpesni – žmonės priprato, kad visa informacija, kuri svarbi, turi būti suteikiama gretai.
„Kokia to problema tiek moksle, tiek už jo ribų? Mes pametame kontekstą. Nes, kaip jūs sakote, vienfraziai juokai yra labai paprasti ir gali paliesti labai paprastus dalykus. Ir mes nebeturime kontekstinės informacijos, kuri viską „aplipina“ ir parodo, kad gyvenimas nėra juodai baltas, yra įvairių atspalvių ir niuansų.
Taigi viena iš problemų praradus gebėjimą sutelkti dėmesį yra ta, kad taip gauname tik labai išgrynintą juodai baltą vaizdą, nebemokame, kaip kokiuose kontekstuose turėtume vertinti tam tikrus faktus“, – konstatavo U. Neniškytė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
