Vaikinas diplomų teikimo šventės metu kreipėsi į universiteto Rektorių, filologijos fakulteto dekanę, dėstytojus ir kitus studentus:
„Man didelis džiaugsmas būti čia ir sveikinti visus studentus, įveikusius keturių ar dviejų metų studijų etapą. Ir dar kokių studijų – filologijos. Česlovas Milošas sakė, kad lietuvių tauta gimė iš filologijos. Atrodytų, kaip didinga. Ir juk mes, čia susirinkę studentai, vadinasi, turime tokią garbę šiandien tapti diplomuotais filologais. Suprask – lietuvių kalbos ir tautos sergėtojais.“
Vadovaujamasi XIX amžiaus nuostatomis
Bakalauro studijas baigęs Prieglius ironizavo, kad Seimui reikėtų pasiūlyti Lukiškių aikštėje pastatyti naują paminklą – filologijai. Tačiau pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šis mokslas vadovaujasi praėjusių amžių taisyklėmis.
„Norėtųsi statyti paminklus savo studijuojamam ir mylimam dalykui, tačiau mes kaip humanitarai turime kelti klausimus ne tik apie mus supantį pasaulį, tačiau juo labiau kvestionuoti savo paties mokslo paminklus.
Paminklus, kuriuos statome kiekvieną kartą, kai taisome draugų kirčiavimą, neteiktinus žodžius, bandome juos įtikinti, kad tą turi daryti kiekvienas save gerbiantis lietuvis. O kalbininkai yra aukščiau visko.
Žinot, jeigu šiandien medicinos fakultete būtų dėstoma XIX amžiaus medicina, manau, patys studentai pašiurptų nuo įsivaizdavimo, kas būtų, jeigu būtų ta medicina pritaikyta šiandien. Per 200 metų mokslas juk radikaliai pasikeitė“, – kalbėjo vaikinas.
Jis negailėjo karčių žodžių ir labiausiai ragino filologijos fakultetą pabusti iš praeities miego:
„Tad kada mes filologijos fakultete pabusime, kad didžioji dalis filologijos mokslo čia ir kitur Lietuvoje yra pagal XIX amžiaus mokslo suvokimą apie kalbą, apie vieną teisingą variantą kirčiuoti ir kalbėti, apie didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, kurį mes, studentai, kruopščiai testuojame ant savo tėvų ir draugų.
Išsireikšti, gerbūvis, neužilgo, kas liečia, įtakoti – klaida, klaida, klaida, klaida! Žinoma, filologai nėra medikai, ant mūsų pečių negula atsakomybė už žmonių gyvybes, bet kas nutinka, kai moksleiviams kalama į galvą, kad jų tėvų kalba darkyta, kad tarmėje esantis žodis, pasirodo, užterštas slavizmas? Arba jų ilgasis balsis, pasirodo, per trumpai tariamas? Kur jau, Lietuvoje net mokytojai, net žurnalistai daro klaidų kalbėdami lietuviškai.“
Kalbėti lietuviškai moka tik vienos komisijos nariai?
Anot P. Žuklio, Valstybinė lietuvių kalbos komisija bando įteigti žmonėms, kad niekas nemoka taisyklingai kalbėti lietuviškai, o dėl to ir pats filologijos mokslas sulaukia dviprasmiškų žmonių nuomonių.
„Galbūt XIX amžiuje filologija ir sukūrė lietuvių tautą, bet ten užstrigusi, šiandien palaiko nesibaigiantį kalbos kompleksą – pasirodo, Lietuvoje niekas nemoka kalbėti lietuviškai, tik vienos komisijos nariai. Galbūt galėtume šiuos įtakingus žmones bent jau rinkti tiesioginiuose rinkimuose?
Visi lietuviai kraipo galvas, kokias keistenybes tie filologai sugalvoja: tai leidžia, tai draudžia, tai vėl persigalvoja. Tad kada mes, universiteto diplomą šiandien gaunantys žmonės, atsibusime, kad Lietuvos filologija dažniausiai velkasi keliais šimtais metų atgal?
Žinoma, argi malonu pripažinti faktą, kad visą eterį užimanti normatyvinė lietuvių kalbotyra, nevadinama nei mokslu, nei juo labiau kalbinės tikrovės tyrinėjimu šiuolaikiniame kalbotyros pasaulyje“, – sakė vaikinas.
Jis kreipėsi ir į bendramokslius, klausdamas jų kokį kelią jie planuoja rinktis ateityje.
„Mieli studentai, dauguma mūsų stodami į filologiją girdėjome tą patį klausimą – na, tai ką darysi po studijų? Gal kalbos redaktorium dirbsi?
Tad štai šiandien laikas pasirinkti – ar būsime vieni kitų redaktoriai, taisysime visokius įtakojimus, kad su bendratimis, ar būsime universitetinį išsilavinimą įgiję filologai, kurie stebi, žavisi, tiria kalbą, jos kuriamas socialines reikšmes, o ne rašo įsivaizduojamas normas ir visiems aiškina, kad Lietuvoje niekas nemoka kalbėti lietuviškai?“, – klausė P. Žuklys.
Visą P. Žuklio kalbą galite išgirsti čia:
