Šiuo metu 21-erių metų vaikinas Vilniaus universitete studijuoja kineziterapiją. Iš pirmo žvilgsnio, jis nedaug skiriasi nuo kitų savo bendraamžių, tačiau dar prieš porą metų Kasparas svėrė 150kg.
„Aš negalėjau žiūrėti į save veidrodyje. Nekenčiau savęs. Bijodavau nusirengti prie kitų žmonių, bijojau, kad kažkas pamatys mano nudribusius lašinius ir išsityčios“, – pasakoja vaikinas, todėl jis įsitikinęs, kad tolimesnę sėkmę lėmė darbas ir noras keistis, nebebūti tuo, iš kurio tyčiojasi.
Virtuali realybė neleido atsiplėšti
Vienas pirmųjų klausimų apie jo išvaizda, kurį užduodavo žmonės, buvo: ar visada taip atrodei. Daugelis galvojo, kad galbūt prisidėjo genai. Bet istorija buvo kitokia. Nuo vaikystės Kasparas buvo liesas ir fiziškai aktyvus, daug laiko praleisdavo žaisdamas lauke. Kai jam buvo 10, pradėjo lankyti karatė. Iš pradžių sekėsi puikiai. Trečiaisiais karatė lankymo metais suprato, kad nebenori to daryti. Nepaisant to, kad sugebėdavo padaryti špagatą, nejautė jokios motyvacijos.
„Tėvai iškart po karatė būrelio bandė nuvesti mane į tenisą, į badmintoną, siūlė krepšinio, tinklinio treniruotes, bet sakiau, ne, nereikia, aš padarysiu pertrauką. Ir ta pertrauka tęsėsi iki pat 18 metų. Pradėjęs žaisti kompiuteriu, liaudiškai tariant, pajaučiau „kablį“ ir nebegalėjau sustoti“, – taip savo istoriją pradeda pašnekovas.
Virtualus pasaulis taip įtraukė vaikiną, jog jis pradėjo praleisti pamokas, kad tik galėtų žaisti kompiuterinius žaidimus. Žaisdamas jis visada valgydavo. Daug valgydavo. Pasak K. Filimanavičiaus, jo netraukdavo šokoladai, bet užtat labai mėgo traškučius ir vaisvandenius. Juos valgydavo labai dažnai: pirkdavo pačius pigiausius, kad jų išeitų kuo daugiau. Tuometinius savo maitinimosi įpročius jis vadina ne valgymu, o ėdimu.
„Mano tėvai labai mėgdavo man ir sau palengvinti gyvenimus, tad jie tiesiog palikdavo man pietus, kuriuos turėdavau tik pasišildyti. Tačiau aš nepradėdavau nuo tos lėkštės. Aš galėdavau pasiimti visiškai naują dešros gabalą ir nusilupęs jį suvalgyti. Tiesiog be nieko. Kas baisiausia, kad aš net nekramtydavau. Aš atsikąsdavau ir rydavau.
Tai buvo tiesiog ėdimas. Mama nuolat pastebėdavo, kad trūksta gabalo dešros, klausdavo ar suvalgiau, aš atsakydavau, kad ne. Ir jie galvodavo, kad gal pamiršo parduotuvėje, nes negalėjo pagalvoti, kad aš suvalgiau visą tik vakar nupirktą dešros gabalą“, – atvirauja vaikinas.
Bandė keistis
Kai jam buvo 15 metų, K. Filimanavičius pamatė, kad sveria 115kg. Tas skaičius jį išgąsdino. Tačiau vaikinas turėjo įprotį savo nerimą slopinti maistu, todėl gavosi užburtas ratas: liūdėdamas dėl tokio savo svorio vaikinas valgė, tuomet nusimindavo dar labiau ir suvalgydavo dar daugiau. Todėl kiekvienais metais svoris tik kilo.
„Suvokiau, kad esu labai stambus ir neatrodau kaip kiti bendraamžiai, todėl liejau ašaras. Aš bandžiau keistis. Mama bandė mane pakeisti. Mes buvom užsirašę pas dietologą, bet tai buvo beviltiška. Man buvo sudaryta mitybos programa, bet aš neįsivaizdavau savęs kiekvieną rytą valgančio varškę, neįsivaizdavau savęs mažinančio porcijas“, – išgyvenimais dalijasi pašnekovas.
Didžiausias šoką vaikinas patyrė artėjant mokyklos baigimo iškilmėms. Kartu su tėvais nuvažiavo pirkti šventinio kostiumo. Išsirinko gražų ir brangų. Tačiau baisiausia buvo tai, kad išsirinkto kostiumo etiketėje pamatė nurodytą 5XL dydį. Vaikiną ištiko šokas, nes šis dydis idealiai tiko. Po šio įvykio vaikinas nusprendė pasisverti.
„Pamačiau, kad sveriu virš 150kg. Nemokėjau net sau to paaiškinti. Tą vakarą atsigulęs į lovą užsimerkiau ir prisiminiau, kokiais kiekiais aš viską valgau. Su ta baisia mintimi ir tais 150 kg gyventi dar porą mėnesių iki pat išleistuvių. Ir viskas buvo gerai iki tol, kol atėjo nuotraukos. Tada supratau, kad mano gimtojo miesto istorijoje nėra ir tikriausiai nebuvo storesnio už mane žmogaus. Tai mane visiškai palaužė, nebežinojau, kaip elgtis“, – prisimena K. Filimanavičius.
Sunki pradžia
Po mokyklos baigimo vaikinas atvyko gyventi ir mokytis į sostinę. Jis pasirinko kineziterapijos studijas Vilniaus universitete. Atėjęs į rugsėjo pirmosios šventę ir pamatęs savo būsimuosius kursiokus jis užsinorėjo verkti: visi jie atrodė sveikai, sportiškai – priešingai nei pats Kasparas. Gerą mėnesį vaikinas paniro į tikrą studentišką gyvenimą, kuriame netrūko nei greito maisto, nei alaus.
Maždaug po mėnesio prasidėjo vaikino draugystė su bendrakursiu Antanu Goreliku. Po kurio laiko Antanas paklausė ar Kasparas nenori kartu su juo nuvažiuoti į sporto salę ir nors jis kreivai pažiūrėjo į šį pasiūlymą, tačiau sutiko pabandyti. Iš pradžių, kaip ir buvo galima tikėtis, Kasparas melavo ir sau, ir draugui: sakydavo, kad negali atvažiuoti sportuoti, kad jau buvo ar atvažiuos vėliau, kad turi susitikti su tėvais ir broliu bei sugalvodavo visas įmanomas priežastis. Žinoma, Antanas suprato, draugo melą, bet jis kantriai laukė. Ir ta kantrybė atsipirko.
Pirmą kartą įžengęs į sporto klubą Kasparas jautė didelę baimę, nes aplink matė žmones, kurie, pasak jo, atrodė žymiai geriau. Vaikinui atrodė, kad jie nužiūrinėjo jį ir smerkė. Persirengimo kambaryje jis jautėsi dar blogiau, nes buvo baisu pamatyti save šalia raumeningų, sportiškų žmonių. Tačiau tai padėjo jam pajausti motyvaciją: vaikinas žiūrėjo į save veidrodyje ir matė, kad nori save keisti.
Pati pradžia buvo sudėtinga. Ant bėgimo takelio vaikinui buvo labai sudėtinga susikoncentruoti, jį blaškydavo kiti sportuojantys žmonės. Po pirmųjų bėgimų, kurie trukdavo 30-40 minučių, jam svaigdavo galva, liedavosi vaizdas, negalėdavo išstovėti ant kojų ir dažnai nesugebėdavo kitą dieną grįžti į sporto salę.
„Kai jau buvau pradėjęs sportuoti, Antanas liepė man stotis ant svarstyklių. Aš kategoriškai atsisakiau tai padaryti. Sakiau, kad aš nenoriu pamatyti savo svorio, kad aš bijau. Bet jis labai ilgai mane įkalbinėjo ir šiandien esu jam už tai dėkingas. Jis buvo tas žmogus, kuris labai nervindavo ir nepalikdavo ramybėje, jeigu pasakydavau ne.
Antanas mėnesį sekiojo iš paskos ir sakė: „tu atsistosi ant tų svarstyklių“ iki tol, kol atsistojau. Dabar jau nesužinosiu, koks buvo mano pradinis svoris, kai tik pradėjau sportuoti, tačiau po pirmo mėnesio praleisto sportuojant aš pamačiau, kad sveriu 146,6kg. Tada pagalvojau, kad viskas – nuo šiol aš sportuosiu“, – ir šį pažadą vaikinas vykdo iki šiol.
Labiausiai nori būti sveikas
Sportuodamas K. Filimanavičius suprato, koks svarbus yra kiekvienas gramas. Kiekvieną kartą pamatęs, kad per savaitę pavyko numesti 200 gramų netverdavo džiaugsmu. Tuomet vaikinas pradėjo domėtis, kaip turi atrodyti sveika mityba. Pirmiausiai jis atsisakė tų dalykų, dėl kurių priaugo daugiausiai svorio: vaisvandenių, traškučių, padažų ir batono. Juos tiesiog išbraukė iš savo mitybos raciono. Pradėjo valgyti daugiau vaisių.
Po kurio laiko Antano tėvas pasiūlė maitintis pagal savo nurodymas. Nurodytas mitybos režimas Kasparui nelabai tiko, tačiau tai parodė, kad svorio metimas reikalauja griežto mitybos plano. Čia jam padėjo kita kurso draugė Ernesta Banionytė. Jos sudaryto plano dėka Kasparas stebėjo, kaip dega kilogramai. Per pirmą mėnesį su Ernestos pagalba jam pavyko numesti 5kg ir skirtumas buvo akivaizdus: vaikinas nuotraukose atrodė žymiai geriau.
Pamatęs pirmuosius didelius pokyčius Kasparas pakeitė savo požiūrį sporto srityje: poilsio dienos tapo netoleruotinos, galvodavo, kad kiekvieną dieną turi atiduoti maksimalų skaičių savo jėgų, o praleidęs dieną galvodavo, kad yra nevykėlis ir klausdavo savęs, kaip jis galėjo taip pasielgti.
„Pirmais metais numečiau apie 20 kg, nors mano sportinis režimas nebuvo pats tinkamiausias, nes aš tiesiog bandžiau išspausti iš savęs kuo daugiau. Pasekmės būdavo tokios, kad aš pervargdavau, paskui persivalgydavau ir taip tęsėsi be perstojo, tačiau kiekvieną mėnesį aš numesdavau svorio.. Antrieji metai turi daug nusileidimų ir pakilimų. Vienu metu aš sugebėdavau priaugti 6 kg, paskui 15 kg numesti.
Šie metai yra labai nepastovūs mano svorio metimo kelyje. Tai lemia pervargimas, nepakankamas miego kiekis, persivalgymas, nes visgi tenka pripažinti, kad vis dar turiu valgymo sutrikimų, nepriklausomai nuo to ar numečiau 40kg ar tik 2 kg, tad kartais pervargęs galiu suvalgyti vos ne trijų dienų maisto kiekį. Dabar noriu pasiekti 100kg svorį. Noriu būti fiziškai stipresnis, ištvermingesnis, bet labiausiai noriu būti tiesiog sveikas žmogus“, – šypsosi K. Filimanavičius.
