Jausdamas tėvų palaikymą mažylis auga stiprus, laimingas ir pasitikintis savimi!
Mano tėvai tiki manimi ir myli mane – šis tikrumas būtinas vaikui kaip oras. Bet jis neatsiranda pats savaime. Vaikai nori ir turi vėl ir vėl sulaukti pozityvių „žinučių“ iš savo tėvų. Tinkamu metu ir tinkamoje vietoje. Pavyzdžiui, patikinimas, kad „tu – visų geriausias“, ištartas vaikui ką tik pralaimėjus rungtynes, sukelia nepasitikėjimą: vaikai puikiausiai geba vertinti savo galimybes ir jaučia, kada jiems meluoja.
„Džiaugiuosi, kad tave turiu“
Maži vaikai tiki, kad būtent jie, o ne kas kitas, verčia pasaulį suktis, juk jie – pasaulio centras. Net ir saulė pakyla todėl, kad jie to nori. Dėl tos pačios priežasties mažieji jaučiasi atsakingi ir už visa tai, kas vyksta aplinkui. Pavyzdžiui, už šeimyninius barnius, nelaimingus atsitikimus. Štai kodėl vaikui būtinas žinojimas: jūs džiaugiatės, kad jis yra. Ir jokiu būdų negalima leisti sau tarti: „dėl tavęs man teko tiek daug paaukoti...“.
„Aš tave myliu“
Vaikai turi tikėti, kad juos myli dėl jų pačių. Todėl jokiu būdu nevalia sieti šio jausmo su kokiomis nors sąlygomis (pvz., „Pirma susitvarkyk kambarį, o tada pasakysiu, ar tave myliu“) arba su vaiko veiksmais („Tu man pamelavai, taigi dabar aš tavęs nebemylėsiu“). Vaikas kur kas geriau supras jei jam pasakysite: „Aš tave labai myliu, bet tai, kad tu sudavei broliukui, labai negerai“.
„Aš tave suprantu“
Pamestas pliušinis meškutis, barnis su draugu, tamsos baimė – visa tai mažyliui sukelia daug nemalonių emocijų. Jam reikia užuojautos ir paguodos. Mėginimai sumenkinti jo negandą („juk tai – tik žaislas“, „na, ir kam tau reikalingas toks draugas?“, „vaiduoklių apskritai nėra!“) mažyliui nesuprantami. Jie – iš suaugusiųjų pasaulio, pagrįsti patirtimi, kurios vaikas dar neturi.
„Tu stiprus“
Padrąsinimas ir paskatinimas reikalingas vaikui net tose srityse, kur mums viskas atrodo savaime suprantama. Žodžiai „puikiai atlikai“, „žinojau, kad tu tai sugebėsi“ arba „mes didžiuojamės tavimi“ įkvepia mažylį. Kita vertus, dažni epitetai „nevėkšla“, „terlius“, „kerėpla“ bei priminimai „tu nuolat prikreti kvailysčių“, „nejaugi nemoki atsikirsti?“ gali ilgam pakirsti jo pasitikėjimą savimi.
„Tu tikrai tai įveiksi“
Tyrinėjant pasaulį neišvengiama nesėkmių ir „avarijų“. Tada tėvai tuojau pat puola saugoti savo kūdikį nuo visų galimų paslydimų. Bet tam, kad jis prisitaikytų prie suaugusiųjų gyvenimo, turi mokytis savarankiškai rasti savo problemų sprendimus. Taigi užuot bėgus nuo problemos – „leisk, aš pati tai padarysiu“ – turėtumėte drąsinti po nesėkmės: „Nagi, pabandyk dar kartą, esu tikra, kad greitai išmoksi“. Tai pakels jo nuotaiką, suteiks tvirtumo.
„Pasitikiu tavimi“
Vaikai dažniausiai visomis išgalėmis stengiasi pateisinti jūsų pasitikėjimą. Tik žinodami, kad jais tiki, mažieji savo ruožtu išmoksta pasitikėti ir kitais. O jei tėvai nuolat abejoja savo atžala („abejoju, kad iš to kas nors gausis“, „su tavim niekada nežinai, kas nutiks“, „tu dar tikrai to nepadarysi“), galiausiai mažylis įsižeidžia ir užsisklendžia savyje.
„Mes visada su tavimi“
Kad ir kas benutiktų, mano tėvai visada man padės – toks žinojimas padeda įveikti daugelį kliūčių. Kasdieniame bėgime ne visada turime galimybių atidėti į šalį visus reikalus ir užsiimti išskirtinai vien vaiku. Bet galite jį paskatinti: „Kaip įdomiai sugalvojai! Dabar baigsiu savo darbus ir tada galėsi man papasakoti apie viską smulkiau“. Vaikas tai supras greičiau nei abstraktų „Netrukdyk, tik ne dabar!“
Taisyklė visiems atvejams: atsiprašykite, jei kartkartėmis nesusivaldysite ir žvirbliu išlėks ne patys tinkamiausi žodžiai. Juk taip lengva pasakyti: „Atleisk, buvau neteisi (labai išsigandusi, supykusi ir pan.). Nepaisant to, ką pasakiau, juk žinai, kaip stipriai tave myliu!“
