Atrodytų ir dabar pakanka to kasdien patiriamo streso, ir taip nieko nespėjame, esame užsisukusios buityje, darbuose, toje nuolatinių ir nesibaigiančių rūpesčių lavinoje.
Bet naujų patyrimų, naujų įspūdžių, naujo oro gūsio troškimas dažnos iš mūsų nepalieka nors tu ką. Ir kaip pasakytų „Future Leadership“ inovacijų laboratorijos įkūrėja, dizaino mąstysenos trenerė, inovacijų kūrimo konsultantė Justina Klyvienė, o ir nereikia – tegul ir nepalieka. Tai ir bus tas akstinas, kuris privers pasiryžti. Prieš pora metų ji pati pasiryžo – pradėjo naują darbinę karjerą, ir šiandien dėl savo sprendimo tikrai nesigaili.
Justina, kovo mėnesį skaitysianti pranešimą pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“, sutiko su mumis pasidalinti savo įžvalgomis apie eksperimentavimą, kūrybiškumą, kitokį požiūrį, baimes kažką keisti.
Taigi, nuo ko ir kaip pradėti pokyčius savo gyvenime?
Atsakymas į šį klausimą yra tikrai paprastas – tiesiog pradėti, žengti pirmą, nors ir labai mažą, žingsnelį. Juk neretai gyvenime nutinka situacijos, kuomet moteris nori pradėti savo verslą, ilgai galvoja, analizuoja, kartu ir pergyvena dėl to, kas dar neįvyko, bet savo minčių neperkelia į realybę, nežengia to pirmo žingsnio, nepabando. Aš nemanau, kad, pvz., pradedant naują verslą nereikia visko nuodugniai apsvarstyti, išanalizuoti, apgalvoti. Žinoma, kad reikia, bet to nepakanka. Jei nepabandysi, tai ir nesužinosi, kas realiame gyvenime veikia, o kas – ne, ar tavo sukurtas produktas ar paslauga yra kitiems reikalingas, ar jiems jis patiktų, ar jie jį pirktų, naudotų.
Kitas pavyzdys galėtų būti apie darbo paieškas. Jeigu ieškote darbo, nueikite į darbo pokalbius, ir nesvarbu, kad tai nėra ta darbo vieta, kurioje svajojate dirbti. Nueikite ir „pasitreniruokite“. Aš pati ankstesnėje darbovietėje atrinkinėdavau kandidatus ir prisimenu, kaip potencialūs darbuotojai pokalbiuose jaudinasi, neatsiskleidžia, neranda tinkamų žodžių, blaškosi. O kas, jei tai jūsų svajonių darbas? Tikrai labai apmaudu būtų nelaimėti konkurso vien dėl savo nepatyrimo. Taigi, eikite į darbo pokalbius ir bandykite. Išgirsite, kokie klausimai užduodami, galiausiai pamatysite, kokias klaidas pati darote save pristatydama.
Tiesiog ženkite pirmą žingsnį – pabandykite ir pažiūrėkite, kas veikia, o kas nelabai. Iš to mažo pirmo žingsnio kažko išmoksite, o tada jau galėsite judėti toliau.
Žengiant pirmuosius žingsnius neišsiversime be eksperimentavimo, kūrybiško požiūrio. Tokią žinią skleidžia šiuolaikiniai vadybos vadovėliai, apie tai kalbama seminaruose, konferencijose. O gal tu tiesiog žinai, ką tau daryti. Kam tas eksperimentavimas?
Nemanau, kad gali viską žinoti iš anksto. Žinoma, pasitaiko sėkmės istorijų, kuomet viskas pavyksta iškart. Bet aš laikausi pozicijos, kad tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesiniame reikia kuo daugiau eksperimentuoti ir bandyti. O kaip kitaip sužinoti, kas veikia geriausiai, o kas – nelabai.
Jau keletą metų dėstau apie dizaino mąstyseną (angl. design thinking). Šia teorija vadovaujuosi ir asmeniniame gyvenime. Viena iš dizaino mąstysenos neatsiejamų dalių yra eksperimentavimas. Dizaino mąstysena man asmeniškai yra nauja lyderystės forma, naujas mąstymo būdas, tai yra inovacijų ir pokyčių kūrimo procesas. Tai yra žingsniai, kuriuos nueinant prieini iki galutinio rezultato. Ir kiekviename tame žingsnyje turi eksperimentuoti ir žiūrėti, kas labiausiai pasiteisina.
Šios teorijos įprastai taikomos versle. Sakote, kad jomis vadovaujatės ir asmeniniame gyvenime. Kaip versle naudojamus eksperimentavimo metodus galima pritaikyti kasdienoje?
Šiais laikais nesvarbu, ką darytumėme – ar ieškotumėme naujo darbo, ar norėtumėme užsiimti kokia nors papildoma nauja veikla – mes dažnai galvojame apie savo asmeninį prekės ženklą (angl. brand). Tai juk irgi yra verslo terminas, bet jį jau taikome ir gyvenime. Dizaino mąstysenos principus taip pat labai paprastai galime perkelti į asmeninį gyvenimą.
Kaip jie veikia? Pirmiausia aiškinamės ir tiriame savo galimybes, pvz., jeigu aš noriu kokia nors veikla užsiimti, tai pirmiausia analizuoju, kokių poreikių, kokių mano gebėjimų reikėtų. Tada generuoju, ką turiu padaryti. Galiausiai kuriu modelį – prototipą, – kaip turėčiau elgtis, ką daryti ir, žinoma, bandau ir eksperimentuoju, tikrinu, kokie mano žingsniai pasiteisina.
Ne vienai iš mūsų yra tekę girdėti posakį „Design your life“, reiškiantį, kad visą gyvenimą galima kurti vadovaujantis dizaino mąstysena. Atsikėlei ryte, pabandei kažką naujo, ir kitą dieną kažką keiti atsižvelgusi į tai, kaip tau vakar sekėsi. Jei vakar atliekant kokią nors užduotį kažkas nepavyko, šiandien atlikdama tą pačią užduotį padaryk kažką kitaip, nes tas konkretus žingsnis vakar nepasiteisino.
Ar Jūs pati sąmoningai taikote šią eksperimentavimo praktiką kiekvieną dieną?
Aš esu trimečių trynukų mama. Kiekvieną dieną turiu generuoti idėjas ir kaskart greitai testuoti, kokie žingsniai veikia geriausiai. Mano vaikučiai yra labai aktyvūs, judrūs, neišsikrauna ir aš vis ieškau, kuo juos užimti.
Idėjų turėjau labai daug – šokiai, muzika, sportas. Prasidėjo eksperimentų stadija. Matau, kad vaikai labiau linksta prie muzikos, vadinasi, iškart darau išvadą, kad sporto būrelius reikia atmesti. Ir daug negalvoju, neanalizuoju, tiesiog repetuoju – testuoju, žiūriu, kas labiau patinka mano vaikams, kas mažiau. Ir, žinoma, tą, kas nepatinka keičiu tuo, kas patinka.
Mano nuomone, svarbiausia yra neįsikabinti į kokią nors mintį ir, jai nepasiteisinus, nebijoti jos paleisti. Ir visai nesvarbu, kokia gera mums ta mintis atrodė iš pat pradžių. Svarbu stebėti ir matyti, būti empatišku, įsijausti į kito, šiuo atveju vaiko, poreikius ir judėti ta linkme.
Buvote pasiekusi sėkmingos karjeros aukštumų, kodėl nusprendėte keisti ne tik darbo vietą, bet ir veiklos sritį bei užsiimti eksperimentavimo praktika? Kur buvo tas lūžis, kuris pastūmėjo kažką keisti gyvenime?
Ilgą laiką dirbau viename iš didžiausių Lietuvos bankų, užėmiau vadovaujančias pareigas, man gerai sekėsi. Bet daug ką aukštyn kojomis apvertė mano nėštumas.
Laukiausi trynukų, nėštumas buvo sudėtingas, turėjau rasti atsakymus į klausimus, kaip sau padėti, ko nedaryti, kad nepakenkčiau savo kūdikių sveikatai. Nuo čia viskas ir prasidėjo. Ilgą karjeros dalį buvau vadovė, gal todėl į kylančius klausimus apie sveikatą pradėjau ieškoti vadybinių atsakymų. Laiko turėjau, aštuonias savaites praleidau lovoje, daug skaičiau. Taip ir susipažinau su dizaino mąstysenos teorijomis, kurios man pasirodė labai priimtinos. Jos man pagelbėdavo ieškant atsakymų į klausimus sudėtingesniais tarpsniais.
Gimus vaikams nusprendžiau šios srities neapleisti, dizaino mąstysenos metodų išvažiavau mokytis į Amsterdamo Dizaino mąstysenos akademiją. Ir štai jau praėjo pusantrų metų nuo to laiko, kai pati mokau dizaino mąstysenos bei konsultuoju įmones, kurios taikydamos šią metodiką kuria inovacijas.
Šiuo metu Jums gerai sekasi, veiklos netrūksta, bet ar nebuvo neramu viską mesti – savo karjerą, garantuotą pastovų uždarbį – ir nerti į nežinią? Juk ne tik nauja veikla reikia rūpintis, namie laukia trys mažyliai.
Aišku, kad buvo baisu. Viskas mano karjeroje buvo aiškiai susidėlioję, o čia nauja veiklos sritis, nauja patirtis, nauji iššūkiai. Aš vis prisimenu savo koučingo specialistės žodžius: kai startuoji ir praeini kažkokį etapą, iškart po juo brėži brūkšnį, nebesidairai atgal, ir vėl iš naujo kyli laipteliais į viršų. Ta pati koučingo specialistė manęs klausė, ar tikrai noriu viską pradėti iš naujo. Ilgai galvojau, ar tas stabilumas, kurį turėjau, man patinka, ar vis tik noriu kažką naujo išbandyti, paeksperimentuoti.
Nugalėjo eksperimentavimas. Jau praėjo beveik dveji metai pasukus kita kryptimi, ir dabar galiu drąsiai pasakyti, kad priėmiau teisingą sprendimą. Per tuos metus išmokau eilę naujų dalykų, kurių, manau, per penkerius metus nebūčiau išmokusi jokioje kitoje srityje.
Taip, kasdien tenka mokytis vis naujų dalykų. Dabar pati rūpinuosi viskuo nuo pradžios – paslaugos kūrimo, tobulinimo, pardavimo – iki pabaigos. Dirbdama tokiomis darbo sąlygomis apie save sužinojau įdomių dalykų, kurie man buvo atradimas ir tikrai džiugina. Išsiaiškinau, kad aš galiu gyventi su tuo neapibrėžtumu, spręsti vis naujas problemas, atsakyti į vis naujus klausimus ir manęs ši situacija negąsdina. Žinoma, tas neapibrėžtumas tikrai nėra tai, kas patiktų kiekvienam žmogui, bet būtent eksperimentavimo dėka aš išsiaiškinau, kas man tinka. Nebūčiau pabandžiusi, niekada nebūčiau sužinojusi.
Ne tiek ir daug moterų ryžtasi tokiems drąsiems pokyčiams. Jūsų nuomone, ar nėrimas stačia galva visada pasiteisina?
Toks kelias gal ir tiktų pačioms drąsiausioms, bet yra ir daugybė kitų, ne tokių drastiškų kelių. Aš ir pati ėjau mažais žingsneliais. Būdama motinystės atostogose pradėjau dirbti savo įmonėje, kuri organizavo dizaino mąstysenos laboratorijas.
Tuo pačiu eksperimentavimo principu bandžiau, žiūrėjau, kas veikia, pasiteisina, o kas – ne, ir tik įsitikinusi, kad man visai gerai sekasi, mokymo modelis vis gryninasi, kad į mokymus susirenka vis daugiau žmonių, vedu vis daugiau konsultacijų, nusprendžiau po motinystės atostogų į banką negrįžti. Taigi, nenėriau ir aš stačia galva.
Manau, kad yra labai daug galimybių, kurias mes galime išbandyti ir sužinoti, ar jos mums tinka ir ar patinka. Kad ir turėdamos pastovų darbą, mes galime prisijungti prie kažkokios nevyriausybinės organizacijos, pažiūrėti, ar tas konkretus savarankiškas darbas mums yra prie širdies. Juk gali ir nepatikti. Eksperimentuojant ir tikrinant, ar nauja veikla mums patiks, galime užsiimti kad ir savanoriška veikla. Jeigu norėčiau kurti rankdarbių įmonėlę, pirmiausia susirasčiau kokią mažą, jau veikiančią parduotuvėlę, kuri priimtų mano darbus ir pabandytų juos parduoti. Nebūtina iškart kurti savo parduotuvės.
Nemanau, kad išdrįsčiau savo gyvenime ekstremaliai viską keisti iš pagrindų. Kaip ir daugelis moterų, turiu šeimą, turiu įsipareigojimų, manau, kad rizika turi būti pasverta. Ir tik tada, kai supranti ir išbandai realybėje, kas tau labiausiai priimtina, gali priimti teisingą sprendimą. Žinoma, jeigu yra galimybės elgtis drastiškai – nesu prieš, tačiau negaliu sutikti su tais žmonėmis, kurie galvoja, kad pasaulis yra tik juodas arba baltas ir, kad turi veikti tik viena arba kita, nes daryti viena ir kita kartu neišeina. Tenka girdėti moteris sakant, kad aš turiu arba išeiti iš darbo, arba užsiimti tuo, kuo noriu, t. y. tas „arba“, „arba“. Tikrai taip nėra. Galima užsiimti ir vienu, ir kitu.
O kas, jeigu nepasiseks? Įdedi daug širdies, pastangų ir tada tenka pripažinti, kad klaidų neišvengei, tau nepavyko. Kaip nepalūžti?
Galvoju, kad mano atveju didesnių klaidų pavyksta išvengti vien dėl šio eksperimentavimo metodo taikymo. Kad ir tuos pačius mokymus kokiai nors vienai kompanijai vedant daug kartų, jie transformuojasi, kiekvieną kartą būna vis kitokie, nes aš eksperimentuoju, tikrinu, kas pasiteisina labiausiai. Tokiu būdu mokymų programa vis tobulėja. Nesilaikau įsikibusi į nepasiteisinusias idėjas ir negalvoju, kad turiu daryti taip, nes man taip patinka ir taip buvau suplanavusi. Jei taip galvočiau, gal tų didesnių klaidų ir pasitaikytų.
Nesu viską žinanti. Man taip pat gyvenime yra tekę patirti nesėkmių. Padariau klaidų, reikėjo stotis ir judėti į priekį. Tokiais atvejais visada prisimenu vaikus. Jie stoja, griūna, vėl stojasi ir vėl griūna. Ir taip daugybę kartų. Juk vieną kartą nugriuvę nepareiškia „viskas, nebevaikščiosiu, nuo šiol tik gulėsiu“.
Kalbant apie darbą ar su darbu susijusias veiklas, mes sau keliame nepaprastai didelius reikalavimus. Kai apsilankome pirmoje šokių ar kinų kalbos pamokoje, mes nesitikime, kad iš pirmo karto pavyks sušokti tango ar kad iš kinų kalbos pamokos išeisime kalbėdami ištisais sakiniais. Šiuo atveju mes nepergyvename ir nesakome, kad mums nepavyko. Bet kažkodėl vertinant naują verslą, veiklą, kažkokius darbus mums atrodo, kad turi pavykti iš pirmo karto. Neturi pavykti iš pirmo karto. Gerai bus, jei pavyks iš aštunto ar devinto. Taigi, kaip toje kinų kalbos pamokoje, išmokime po žodį, po du kaskart. Ir tuomet po truputį, po truputį, bet užtikrintai judėkime į priekį.
Parengė Rasa Džiovėnaitė, isdriskpradeti.lt
