„Šitas hobis man padeda išpildyti ir norą pažaisti, ir tuo pačiu kolekcionuoti“ , – sako Justas.
Kokie yra tavo pirmi prisiminimai su stalo žaidimais?
Mano patys seniausi prisiminimai jau yra tie, kuriuose aš žaidžiu. Prisimenu save mažą žaidžiantį stalo žaidimus, kuriuos mums pagamindavo mama. Ji, tarp kitko, Kauno taikomosios dailės technikume mokėsi kartu su Juozu Statkevičiumi. Ji mokėjo piešti, pati buvo menininkė, todėl sugalvodavom žaidimo idėją, jo tematiką, o mama nupiešdavo.
O kokius žaidimus mama piešė?
Jų principas dažnai buvo pats primityviausias – rideni kauliuką, lipi kopėčiom, nukrenti atgal, o laimi tas, kuris pirmas pasiekia finišą. Dažnai tuos žaidimus panaudodavom gal dieną ar dvi, tada išmesdavom ir vėl kūrėm naujus. Tikrai pamenu, kad viename iš mamos pieštų žaidimų reikėjo perlipti krokodilų upę.
Tai žaidimai yra įaugę tau į kraują?
Aš pats save vadinu tiesiog geimeriu visam gyvenimui (geimeris – tai žaidėjas, žaidimų fanatikas, - aut. past.). Dabar, išpopuliarėjus konsolėms, geimeriai jau yra priimami kaip įprasti žmonės. Anksčiau, kai pasakydavau, kad esu geimeris, sulaukdavau neigiamų komentarų, nes geimeriai buvo laikomi moksliukais, nerdais – žmonėmis, kurie būdavo užsidarę ir neišeidavo į lauką.
Kaip į tavo gyvenimą atėjo jau tikri stalo žaidimai?
Kai buvau maždaug dešimties metų, mano mama dirbo tuo metu pasiturinčios šeimos vaikų aukle. Šalia jų namų aš lankiau dailės būrelį, todėl po užsiėmimų užeidavau pas mamą ir laukdavau, kada kartu eisim namo. Pas tuos vaikus aš pirmą kartą savo gyvenime pamačiau tikrą, originalų „Monopolį“ – tos metalinės figūrėlės man buvo kažkas nerealaus.
Taip „Monopolis“ tapo svajone?
Tuo metu jis kainavo mano mamos algą, todėl ji niekaip jo negalėjo nupirkti, tačiau per vienas Kalėdas mama rado netikrą „Monopolį“. Dar dabar pamenu, kad jis kainavo dvyliką litų, o buvo pirktas Kybartų parduotuvėje pavadinimu „Rūta“. Tas „Monopolis“ buvo tokioj raudonoj ir baltoj dėžėj, su raudonu užrašu „Monopoly“, po kuriuo kažkokiais neaiškiais hieroglifais buvo dar kažkas parašyta. Figūrėlės buvo plastmasinės, keistos, tačiau mums žiauriai patiko. Kai žaidi „Monopolį“, tu renkiesi, ar būsi lėktuvu, ar batu, o mes sakydavom: „Aš būsiu tas su kojom“ arba „ Aš būsiu tas be galvos“.
Gal vis dar turi jį savo kolekcijoje?
Turėjau jį labai daug metų, tačiau kažkada paskolinau draugui, o jo katinas, deja, į tą „Monopolį“ įsisuko. Atėjau žaidimo pasiimti, o jo nebebuvo. Tada jau buvau suaugęs, šiek tiek atitolęs nuo stalo žaidimų, turbūt todėl ir nelabai rūpėjo. Dabar, kai praėjo gal dešimt metų, tikrai norėčiau jį turėti, nes tas žaidimas man yra nerealus prisiminimas.
Sakai, kad buvai atitolęs nuo stalo žaidimų, kaip prie jų grįžai?
Kai buvau gal dvidešimt vienerių, Šiaulių „Akropolyje“ ketvirtadieniais vyko stalo žaidimų vakarai. Sudalyvavau ten vieną, kitą kartą, patiko, todėl pakviečiau prisijungti ir draugus. Jiems ši mintis pasirodė keista, nes iki to karto jie buvo žaidę tik „Monopolį“ ar „Alias“, todėl neįsivaizdavo, kas yra kitokie – modernūs stalo žaidimai. Kadangi jau po pirmo žaidimo visi buvom įtraukti, visiems buvo įdomu, aš pasiūliau draugams susimesti ir kartu nusipirkti pirmą žaidimą, nes šitas hobis buvo ir vis dar yra brangus.
Tai buvo tavo žaidimų kolekcionavimo pradžia?
Taip, tada pradėjau smarkiai kolekcionuoti. Pats pirmas žaidimas mano kolekcijoje, kurį dar anksčiau nusipirkau pats, buvo „Citadels“, o su draugais kartu nusipirkom maždaug dešimt žaidimų. Galiausiai, kai mano draugams atrodė, kad jau užtenka, aš jiems pasakiau: „Gerai, chebra, jūs tiesiog su manim žaiskit, o aš pradedu kolekcionuot“ ir jau per pirmus metus pas mane žaidimų atsirado maždaug šimtas. Dabar jau yra maždaug devyni metai, kaip tai darau.
Kiek dabar iš viso turi žaidimų?
Tiksliai pasakyti sunku, bet apie tūkstantį. Tikslesnius skaičius galima rasti „BoardGameGeek“ forume, kuriame yra stalo žaidimų fanatikų ir kolekcionierių iš viso pasaulio bendruomenė.
O kur juos esi susidėjęs?
Visur. Po lova, yra bokštas dėžių ant komodos, ant spintos miegamajame, svetainėje. Esu labai dėkingas savo sužadėtinei Emilijai už tai, kad yra pakanti šiuo klausimu. Taip pat turiu žaidimų ir darbe, todėl džiaugiuosi, kad bendradarbis nepyksta dėl sandėliu paverstos mūsų virtuvėlės. Dalis žaidimų yra pas draugą Vilniuje, taigi visa kolekcija yra išsimėčiusi visur.
Dabar su Emilija kraustotės į naujus namus. Ar ten yra numatyta vieta, kuri taps stalo žaidimų saugykla?
Visas namų antras aukštas bus laisvalaikio zona. Kam tos sienos? Mes ir taip visą gyvenimą tarp sienų būnam, todėl tas 100 kv. m. kambarys taps stalo žaidimų sale, kurioje bus visa kolekcija, taip pat pagal užsakymą yra ruošiamas ir specialus žaidimų stalas. Emilija sakė to nepasakoti, nes daugiau niekas nenorės su manim žaisti, bet aš būtinai prie savo stalo turėsiu sostą.
Ten bus ir Emilijos oranžerija, nes ji kolekcionuoja augalus ir visokius vazonus. Aš taip pat pradėjau jais domėtis ir galvoju, kad žaidimų kambaryje būtų kietai turėti vazonus – žmonių kaukoles. Netikras, žinoma. Tikiuosi, kad viskas pavyks.
Kokia yra visos tavo kolekcijos vertė?
Tiksliai sumos nežinau, bet turbūt verta kelių dešimčių tūkstančių eurų. Kažkas galės praturtėti po mano mirties, o gal iš mano kolekcijos atsidarys pirmas Šiauliuose ir Lietuvoje stalo žaidimų muziejus, kolekcija jau nemaža, visai neblogą, didelį muziejų būtų galima padaryti.
Kokie žaidimai tavo kolekcijoje yra brangiausi?
Turiu brangių, kurių vertė šiuo metu gali siekti tūkstantį ir daugiau eurų, bet jie labai kolekciniai – juose labai daug įspūdingų komponentų. Dažnai tokius žaidimus gauni tada, kai investuoji į jų išleidimą. Žmonės, kurie skiria pinigus žaidimų gaminimui, gauna ir specialius žaidimų leidimus.
Iš visų šiuo metu tavo turimų žaidimų, kuris tau yra pats reikšmingiausias?
Aš labai sentimentalus žmogus, todėl reikšmingiausi žaidimai man yra tie, kuriuos mėgstam žaisti su Emilija. „Terraforming Mars“ mums yra labai svarbus. Kolekcijoje man labai svarbūs žaidimai, kurie yra sukurti pagal filmus arba serialus. Turiu tokių žaidimų kolekciją kolekcijoje. Esu siaubo filmų fanatikas, turiu „The shining“, „Friday the 13th“, „Jaws“ žaidimus ir jie man yra labai svarbūs. Amerikoje žaidimų įmonė „Fantasy Flight Games“ kažkada išleido limituotą kiekį labai didelių dėžių, kurias dėl dydžio pavadino „coffin box“ (liet. – karstinės dėžės). Tose dėžėse – milžiniški žaidimai ir aš labai noriu turėt visus tuos „coffin box‘us“. Dabar man trūksta vienos iš jų.
O kaip tokie reti žaidimai atsiranda pas tave?
Pavyzdžiui, „Arkham Horror (2nd edition)“ žaidimas, kurį jau minėjau, turi aštuonis papildymus, kuriuos aš būtinai turėjau įsigyti. Su Emilija vykom į Rumuniją aplankyti mano draugo, su kuriuo susipažinau žaisdamas internetinius žaidimus paauglystėje ir iki šiol palaikau ryšį.
Emilija kelionėje suplanavo apsilankymą didžiausioje stalo žaidimų parduotuvėje Bukarešte. Man tuo momentu buvo kažkoks nušvitimas, o geriausia buvo tada, kai priėjau prie vienos lentynos, kur buvo „Arkham Horror“ žaidimas ir vienas jo papildymas, kurio aš ieškojau daug metų. Buvau apšalęs, Emilija iš manęs jau juokėsi, nes matė mano perbalusį veidą.
Po to momento visa savaitė kalnuose net nerūpėjo, o iki kelionės pabaigos radau dar du kitų žaidimų papildymus, kurių taip pat ilgą laiką ieškojau. Turėjau įtikinti Emiliją, kad leistų šiuos žaidimus man vežtis rankiniame bagaže, nes jie turėjo būt šalia manęs. Galvojau: „Jei lėktuvas kris, jie turi būt su manim ir aš mirsiu laimingas“. Visus kelionėje turėtus rūbus sudėjom į dėžę ir išsiuntėm į Lietuvą paštu, o žaidimai keliavo kartu su mumis.
Tai Emilija ir pati įsitraukia į kolekcionavimą?
Taip, dabar mes planuojam kelionę į Lenkiją ir Emilija jau yra sužymėjusi ten stalo žaidimų parduotuves, žaidimų barus ir kavines. Aišku, kartais „pyksta“, kad namuose nebėra vietos, bet labai mane palaiko ir skatina užsiimti šiuo hobiu. Daug žaidimų perku ir Emilijai patinkančia tematika. Turim žaidimų apie sodininkystę, gėles, paukščius, gyvūnus.
O kokia yra stalo žaidimų bendruomenė Lietuvoje?
Lietuvoje yra labai rimtų kolekcionierių ir man kartais keista juos susitikti, nes nors ir turiu didžiausią kolekciją Lietuvoje, aš neturiu tiek įdomių istorijų kiek kiti. Pavyzdžiui, iš savo vaikystės aš nelabai turiu ką papasakoti, o yra tokių, kurie jau trisdešimt metų kolekcionuoja. Pati bendruomenė, atrodo, kad yra kiek susiskirsčiusi – Vilnius yra Vilnius, Kaunas yra Kaunas, Šiauliai yra Šiauliai ir taip toliau. Šita bendruomenė yra tokia maža, tačiau jai trūksta bendradarbiavimo, artumo.
Ar tarp jūsų yra konkurencijos?
Taip, yra ir labai daug. Man tai yra keista, nes aš, kai pradėjau užsiimti šia veikla, niekad neturėjau minties įkurti klubo, rinkti pinigus. Man atrodo, kad klubo nario etiketė nėra reikalinga, svarbiausia yra bendruomenė, kuriai būtų gera žaisti kartu.
Mano žiniomis, didžiausia žinoma stalo žaidimų kolekcija Lietuvoje yra vos 60-70 žaidimų. Kodėl Lietuva nežino apie tave ir kitus kolekcionierius, jūsų bendruomenę?
Žinai, iškart atsiprašau visų geimerių, bet galbūt didžioji mūsų dalis yra šiek tiek intravertai, kuriems nereikia viešumo. Aš pats esu kitoks, noriu laužyti tam tikrus standartus. Aš pamenu tas reakcijas, kurių sulaukdavau anksčiau, kai pasakydavau, kad esu geimeris, o dabar aš suprantu, kad kiekvienas iš mūsų yra kažkiek geimeris. Turbūt visi mes kažką žaidžiam, net jei tai yra ir paprasčiausias žaidimas telefone.
Gineso knygoje užregistruotas rekordas – pusantro tūkstančio
Pasaulyje tikrai yra tokių žmonių, kurie turi ir penkis tūkstančius. Internete, YouTube galima surasti kolekcionierių stalo žaidimų kambarius, kurie panašūs ne į kambarius, o į sandėlius. Tiesiog žmonėms nereikia girtis ir viskas. Aš ir pats nesigiriu. Aišku, kolekcionieriui faina žinot, kad jis turi daugiausiai ar, kad jo kolekcijoje yra kažkokie ypatingi, reti žaidimai, bet kaip geimeriui, kažkoks statusas ar rekordas tikrai nėra prioritetas.
Žaidimai yra savotiška kultūra?
Taip, juk Romos imperijos laikotarpiu svarbiausia buvo žaidimai ir duona. Aišku, tie jų žaidimai buvo truputį žiauresni, bet jie buvo svarbūs. Kalbant apie senus žaidimus, pats seniausias žinomas stalo žaidimas, kuris, manoma, buvo žaidžiamas jau kelis tūkstančius metų prieš Kristų – Senet. Ir tie seniausi žaidimai buvo kietesni ir protingesni nei, tarkim, „Monopolis“. Aš esu matęs įrašą, kuriame muziejaus darbuotojas moko žurnalistą žaisti taip pat kelių tūkstančių metų senumo žaidimą. Žiūrėjau ir galvojau apie tai, kaip protingai tas žaidimas sukurtas. Žmonės prieš tūkstančius metų kūrė tokius žaidimus, kodėl dabar tokių nesukuriam?
Ką galima išmokti žaidžiant stalo žaidimus?
Žaidimai yra puikus būdas lavinti loginį mąstymą, suvokimą, kaip reikia siekti tikslo, taip pat ir lavina kalbą, o tokie dalykai tikrai praverčia gyvenime. Aišku, išmanios technologijos daug kur yra geras dalykas, bet dauguma žaidimų telefonuose yra visiškai kvaili – juose keičiasi spalvos, formos, saldainiai, tačiau jie neturi kažkokio tikslo. Švaistai valandų valandas, o niekas nesikeičia, tiek pirmame, tiek šimtajame lygyje žaidi tą patį – renki tuos pačius saldainius.
Kokiems žaidimams neskiri dėmesio, o kokie, tavo manymu, yra geri žaidimai?
Aš labai atkreipiu dėmesį į žaidimų tematiką, nurašau tokius žaidimus, kur kartojasi tai, ką jau esu matęs: tuos pačius orkus, tuos pačius elfus ir panašius personažus. Dažnai pažiūriu ir tiesiog nejaučiu žaidimo. Geras žaidimas man yra tas, kurį aš galiu žaisti daug kartų ir turėti vis kitokią patirtį, kitokią istoriją. Tokie žaidimai yra gera investicija.
Pabaigai – ar pats turi minčių sukurti savo žaidimą?
Oi ne, aš esu žaidėjas, ne kūrėjas. Galiu padėti kurti, testuoti, bet čia jau turbūt yra kitas hobis. Smagu prisiminti tuos primityvius žaidimus, kuriuos kūrėm su mama, bet man tiesiog gera, kad ji galėjo man tai duoti, taip nupiešti, kad investavo į savo vaikus ir prasmingą laiką su mumis.
Justą Skurvidą kalbino Vida Trinkaitė, nuotraukos – pašnekovo asmeninio archyvo.
