Ruduo – tai lietingų dienų ir tamsių vakarų laikas – kaip nepasiduoti melancholijai, teisingai maitintis ir sportuoti? Apie tai, kaip įveikti rudeniop atslenkantį tingulį ir net savotišką liūdesį naujienų portalui Balsas.lt savo paslaptimis pasidalijo sveikos gyvensenos ekspertas Šarūnas Navickis.
Į ką, kalbant apie sveikos mitybos racioną, labiausiai reiktų atkreipti dėmesį keičiantis orams, rudenėjant?
Rudenėjant ar pavasarėjant, maiste turi netrukti to, ko organizmui tuo metu reikia. Čia labiau norėčiau susitelkti ne į sezonus, o į tai, kuo tas ar kitas žmogus užsiima, ką veika ir kokių tikslų siekia – kitaip sakant, į tai, koks jo gyvenimo būdas, mat tada tampa aiškiau, ko ir kiek jam reikia bet kuriuo metų laiku.
Keista, bet kaip tik šitas aspektas, taip gerai išmoktas ekonomistų ir vadinamas „paklausos – pasiūlos dėsniu“, visiškai neįvertinamas mitybos specialistų. Manau, tai didelis neapsižiūrėjimas, nors gali būti, kad tai ir vienpusiškai atspindimos informacijos pasekmė - kaip tik todėl taip pabrėžtinai apie tai dabar kalbu. Konkrečiau, sunkų fizinį darbą gryname ore dirbančiam žmogui, pvz., medkirčiui, reikės kur kas daugiau ir žymiai „sunkesnio“ maisto, negu ofise klaviatūrą maigančiam – pastarajam, beje, kaip tik visi metų laikai vienodi, ko nepasakysi apie lauko darbininką.
Esama nuomonės, kad vėstant orui reikia keisti ir mitybos racioną įtraukiant į jį daugiau riebalų turinčių produktų, ką apie tai manote jūs?
Šis jūsų klausimas visiškai nuosekliai išplaukia iš pirmojo, taigi, ir atsakymas bus panašaus „skonio“. Kuo žemesnė aplinkos temperatūra, kurioje reikia būti, tuo daugiau kalorijų reikės jos pašildymui iki išgyvenimui optimalaus lygio. Jei daugiau tų kalorijų sukišime „į pečių“ – ar žinote, kad ir anglių kokybė taip pat matuojama kalorijomis? – tuo bus šilčiau namie. Bet jei trobos pasišildyti nėra kuo – teks daugiau „kuro“ dėti į skrandį, kad sušildytume bent jau savo pačių kūno vidų.
Riebalai šiuo požiūriu yra pats geriausias pasirinkimas, kadangi jie ir yra kaloringiausi. Tarp kitko, čia slypi ir atsakymas, kodėl mes, šiauriečiai, lengviau kaupiame kūno riebalus, negu pietų kraštų gyventojai – mat kūno riebalų paskirtis yra palaikyti kūno temperatūrą, kai šalta (pažiūrėkite i ruonius), o taip pat pamaitinti organizmą kalorijomis, kai jų nepakankamai gauname su maistu. Puikus dalykas tie riebalai – žinoma, aš kalbu apie fiziologinėms funkcijoms reikalingą jų kiekį, o ne apie kritinį nutukimą, kurio vis daugiau ir daugiau.
Beje, tas liulantis lajus papilvėje ir ant šonų, kaip taisyklė, visų pirma susikaupia ne iš su maistu gaunamų riebalų, o iš perdirbtų ir „išvalytų“ (o vėliau dar ir „praturtintų“) angliavandenių, kurie paversti tokia šlykščia sintetika, kad jos net nebegalima vadinti maistu. Jei kam neaišku apie ką kalbu - ogi apie viską, kas supakuota į blizgančius popierėlius ir kuriais bemaž ištisai nukrautos „maisto prekių“ lentynos parduotuvėse. Kodėl sakau „sintetika“? Taigi jų galiojimo – o tiksliau, ant lentynos gulėjimo laikas – praktiškai neribotas. Tikras maistas, kaip žinia, genda...
Kokie mitybos blogi įpročiai labiausiai trukdo žiaugtis dailiomis kūno formomis?
Tai – esminis klausimas, be to, labai gerai suformuluotas. Pradėkime nuo žodžio „džiaugtis“. Štai eina gražuolė mergina, ilgomis kojomis, riestu užpakaliu ir savimi patenkintu veidu apžiūrinėja savo atspindį vitrinose – aiškiai džiaugiasi dailiomis kūno formomis, ar ne? Kaip reaguoja aplinka? „Kvaila blondinė, nieko kito, apart savęs nematanti, nuvys tas jos grožis, taip ir nepažinus tikrųjų vertybių“ – na, maždaug taip, ar ne? Tuo tarpu pilna burna net pasičepsėdama ledus į save kemšanti – mat irgi akivaizdžiai džiaugiasi – storulė, neabejotinai pažįstanti tas „tikrąsias vertybes“, tokios atmetimo reakcijos nesukelia. Argi tai ne psichikos pakrikimas? Na, mažų mažiausia – neadekvatu. Ėsti ir plempti (juk visų pirma „mus vienija alus“, pergalės jau po to) – kaip ir normalu, o štai „džiaugtis dailiomis kūno linijomis“ – jau tuštybių tuštybė.
Taigi, visų pirma čia net ne mitybos įpročiai, o cypdavatkiškas baudžiauninkų mentalitetas kaltas... Mitybos įpročiai, vėlgi, moderniųjų laikų bėda. Juk mūsų gyvenimas vis labiau virsta naująja baudžiava, kai atidirbinėjami darbadieniai už kreditus, juk "laikas - pinigai". Tuo tarpu kaip tik laikas ir yra tai, iš ko padaryta gyvenimo trukmė. Pagalvokite apie tai. Vadinasi, per kuo trumpesnį laiko tarpą pavalgysime - tuo geriau. Taip atsiranda "greitas maistas", greitas seksas... O iš esmės – ir vienas, ir kitas iš šitų "greitų" tėra to, kas turėjo būti "tikras", padirbinys, surogatas, "feikas". Apie kokią kokybę čia išvis galima kalbėti, kai svarbiausias kriterijus yra – kad būtų greitai?
