Artėjant Globėjų dienai, liepos 5-ajai, vyras papasakojo apie savo apsisprendimą ir kokie jo santykiai su globotiniu dabar, kai šis jau kuria savo savarankišką gyvenimą.
M. Tumaš daugelį metų savanoriavo globos namuose, kur padėjo įvairaus amžiaus jaunuoliams. Vienam iš jų reikėjo ypatingos pagalbos, nes paauglys nuolat susidurdavo su psichologiniais iššūkiais, vaikystėje buvo patyręs smurtą. 2014 m. savanoris, pasikalbėjęs su globėjų ir įtėvių rengimo specialistais, nusprendė žengti ryžtingą žingsnį – įteisinti paauglio globą.
„Vyliausi, kad pavyks, nes buvo didžiulis noras padėti. Surasti jam globėjus vilčių beveik nebuvo. Ir supratau, kad jeigu aš nepadėsiu, niekas nepadės. Paaugliui buvo ypač sunku prisitaikyti globos namuose, tad jam reikėjo nuolatinės pagalbos, atkurti saugumą, pasitikėjimą, sukurti pastovų žmogiškąjį ryšį“, – pasakoja M. Tumaš.
Per globėjams skirtus tris mėnesius trunkančius mokymus M. Tumaš buvo vienintelis būsimas globėjas, kuris nebuvo sukūręs šeimos. Pasak jo, mokymai dar labiau sustiprino jo apsisprendimą ir jau nebebuvo kur trauktis, rašoma pranešime spaudai.
„Kartais galvoju, kodėl mane įtraukia į tokius svarbius dalykus. Bet dabar žvelgdamas į praeitį suprantu, kad sprendimas tapti globėju buvo reikšmingas mano globotiniui. Jis nurimo, kitaip jautėsi, tinkamiau pradėjo elgtis mokykloje. Globos pradžioje paauglio asmenybė buvo susiformavusi, tačiau daug dalykų jis perėmė iš manęs. Išmoko spręsti konfliktus. Kai pamatai, kad globotinis kažką perėmė, jauti savotišką pasididžiavimą“, – pasakoja globėjas.
M. Tumaš globotinis jau kuria savo savarankišką gyvenimą, tačiau jie nuolat susitinka ir aptaria kasdienius nutikimus.
Globėjos biologinė dukra užaugusias globotines vadina seserimis
Aldona Paškevičienė pirmuosius globotinius priėmė jau po 40-ies, o per daugiau nei 10 metų globojo daugiau nei 10 vaikų. Jauniausiai globotinei buvo 1 m. ir 3 mėn., o vyriausiai – 16 metų.
Aldona prisimena, kad dveji metai prieš globą ji sapnavo, kaip stovi prie viryklės, o aplink ją šokinėja 2 metų mergaitė. „Sūnus jau buvo suaugęs, maniau, gal anūkė. Kai pasiėmiau globoti pirmą mergaitę, ji pradėjo aplink mane šokinėti, plaukai taip pat buvo sušukuoti kaip sapne, man net indai iš rankų iškrito. Labai realistiškai priminė sapną“, – pasakoja globėja.
Po išsiskyrimo su vyru ji pamatė skelbimą spaudoje, kad ieškomi laikinieji globėjai, užsiregistravo. „Po registracijos sėdėjau ir negalėjau patikėti, ką padariau. Tuomet nuėjau į pirmą susitikimą, man labai patiko socialiniai darbuotojai ir pagalvojau, kad pabandysiu“, – globos pradžią prisimena A. Paškevičienė, pas kurią nuolat augdavo po du vaikus iš globos namų.
Ji prisipažįsta, kad su vyresnėmis mergaitėmis, kurios sukūrusios šeimas, bendrauja iki šiol, dažnai ją aplanko. Vienos iš buvusių globotinių vyras jai atliko namų remontą.
„Netgi tos globotinės, su kuriomis buvo sudėtingi santykiai ir teko turėti įvairių nemalonių nutikimų, vadina mane mama. Tai labai džiugina. Mano biologinė dukra globotines vadina seserimis ir palaiko artimą ryšį iki dabar. Džiugu, kad pasiryžau globoti, o dabar po 10 metų tai suteikia daug laimės, pokalbių“, – džiaugiasi A. Paškevičienė.
Jos teigimu, globoti nusprendęs žmogus turi būti tam tvirtai pasiryžęs, nusiteikęs kantriai nuo pat pradžių dirbti. „Aišku, globėjas niekada nelieka vienas. Visada šalia yra socialinis darbuotojas, kuris ir padės, ir patars, ir pamokys“, – sako globėja.
Šią savaitę visoje Lietuvoje vyksta įvairūs globėjų savaitei skirti renginiai, o liepos 5-ąją, sekmadienį, bus minima Globėjų diena. Visą programą pagal kiekvieną rajoną surasite puslapyje www.globoscentrai.lt.
