Parengė Sergejus Stonkus
Vertis ar nesiverti auskarą į kurią nors kūno vietą? Nė neįsivaizduojate, į kokias istorines gilumas nueina šio klausimo šaknys.
Tais tolimais laikais kūno vietų perdūrimas buvo siejamas su mistinėmis jėgomis ir labai konkrečiais jų „anatominiais adresais“. Pavyzdžiui, į nosį įvertas žiedas laikytas antrankiais žmogaus kūne apsigyvenusiems demonams... Bet ilgainiui senosios auskarų vėrimo tradicijos ir papročiai išdulkėjo iš žmonijos atminties.
Ausys Ausis, kaip ir visas kitas natūralias kūno angas, mūsų tolimi protėviai vadino vartais piktosioms dvasioms. Tokioms, kurios tik ir taikosi užvaldyti žmogaus kūną be jo žinios.
Kad atbaidytų tokias dvasias – potencialias okupantes, žmonės senovėje ir verdavosi į ausis auskarus. Žiedo formos, nes daugeliui tautų tai buvo aukštesniųjų dievybių simbolis.
Už tai, kad auskaruose atsirado brangakmenių, pagal vieną iš versijų, turėtume būti dėkingi jūrininkams. Jie šventai tikėjo, kad auskarai padės išlaikyti puikią regą, apsaugos nuo ligų ir stichijos rūstybės. O kai kuriuose laivuose auskarą jūrininkui įverdavo šiam pirmąsyk kirtus pusiaują. Na, bet jeigu jūra vis dėlto pasiglemždavo jūrų vilką ir jo kūną bangos išmesdavo į krantą, papuošalas jo ausyje būdavo mokesčiu už padorias laidotuves.
Romėnai tikėjo, kad pervertos ausys pritraukia sėkmę, o nepervertos – skurdą.
Mūsų laikais ausis jau verdavosi beveik išskirtinai tik moterys, ir šis procesas nebebuvo niekuo išsiskiriantis reiškinys – ne taip, kaip žiloje senovėje. O „vyriški“ auskarai išvis į madą grįžo tik 9-ajame dešimtmetyje, kai juos išpopuliarino – ne, ne homoseksualai, šitaip neva demonstravę savo priklausomybę seksualinėms mažumoms, kaip linkstama tikėti, – bet dainininkai reperiai.
Taip pat ne visi žino, kad auskarų vėrimas į ausis yra kone pats pavojingiausias. Ausies kaušelyje sutelkta daugiausia biologiškai aktyvių taškų, kurių kiekvienas susijęs su skirtingu vidaus organu. Jūs galite persiverti ausis, o gydytojai netrukus gali diagnozuoti jums skrandžio opą.
Psichologai savo ruožtu tvirtina, jog auskarų vėrimu į ausis entuziastingai žavisi žmonės, aplinkinį pasaulį suvokiantys išskirtinai per garsus. Taigi pirmiausia muzikantai – tie patys reperiai, rokeriai. Bet taip pat ir liežuvautojai bei itin patiklūs, naivūs žmonės.
Liežuvis Auskarų vėrimo į liežuvį madą, galima sakyti, išpopuliarino majų civilizacija. Tiesa, jos klestėjimo laikais pervertas liežuvis buvo tik žynių privilegija ir niekieno daugiau. Manyta, jog tai didina šansus, jog aplankys dieviškasis apreiškimas, o žmogaus gyvenimui pasibaigus jo siela keliaus tiesiai į dangų be jokių kliūčių. Šiuolaikinių psichologų nuomone, žmogus, nesąmoningai trokštantis žūtbūt persiverti liežuvį, yra veikiau nelaimingas nei priešingai. Jį, skirtingai nei aplinkinius, gamta apdovanojo ypač dideliu jausmingumu ir jautrumu. Taip pat, sakoma, ir jėgomis, kurių eiliniams žmonėms nelemta pajusti.
Nosis Vienas iš seniausių auskarų vėrimo būdų, atsiradęs prieš daugiau kaip 4 000 metų, buvo į nosį. Afrikiečiai puošdavosi nosį, nes tikėjo taip prisišauksią sėkmę ir aukštesnių jėgų globą. Juodajame žemyne žiedą nosyje nešiojo daugiausia moterys – joms jis atlikdavo vestuvinio funkciją.
Į Europą auskarų nosyje madą atnešė hipiai. Tiksliau, atvežė 7-ojo dešimtmečio pabaigoje iš Indijos. Indai nuo seno persiverdavo kairiąją šnervę, kad puošnia grandinėle sujungtų su auskaru ausyje. Moterys tą darydavo siekdamos užsitikrinti laimingą gimdymą be tragiškų pasekmių, vyrai – baimindamiesi prarasti savo vyrišką galią.
Na, o naujausių tyrimų duomenimis, žmogus, auskarui įsiverti pasirinkęs nosį, o ne kurią nors kitą kūno vietą, gyvenime yra labai aktyvus. Jis daug pasiekia, bet dažniausiai neturi patikimų ir ištikimų draugų. Tam jis pernelyg pasitikintis savimi ir ambicingas, nors ir įsivaizduoja, jog sumaniai slepia šias savo būdo savybes nuo aplinkinių.
Bamba Senosios gentys niekada neverdavo auskarų į bambą. Bijojo, kad jeigu palies šią kūno vietą, jį paliks siela. Tačiau Egipto faraonai ignoravo šį paprotį ir badydavosi pilvą taip siekdami visiems parodyti, jog yra dievų išrinktieji. Nusižengti tūkstantmečius gyvavusiems tikėjimams daugiau negalėjo sau leisti niekas: akiplėšos, drįsdavusio įsistatyti į bambą aukso grynuolį, laukdavo žiauri bausmė.
Žmogiškosios prigimties žinovai tvirtina, kad dabar auskarais papuošti pilvą pirmiausia stengiasi daug nerealizuotos energijos turintys žmonės. Dažnai tai besiblaškančios asmenybės, galinčios visą gyvenimą praleisti ieškodamos užsiėmimo, jų nuomone, idealiai atitinkančio jų sugebėjimus ir potencialą. Tokie žmonės greitai viskuo susižavi, užsidega, bet taip pat greitai juos apninka ir abejonės: ar tikrai šito troško mano širdis?
Jeigu išties įspūdingas šių žmonių energijos srautas nebus nukreiptas tinkama linkme, labai didelė rizika, jog jie baigs gyvenimą kaip alkoholikai arba dar blogiau – kaip savižudžiai.
Speneliai Tokiais papuošalais puikuodavosi Romos centurionai, tikėję, jog žiedelis ant krūtinės apsaugos nuo žūties. Tačiau iš tikrųjų auskarus speneliuose išpopuliarino... paleistuvės. XV amžiuje Prancūzijos karališkųjų rūmų damos, varžydamosi dėl monarcho ar, blogiausiu atveju, aukštą padėtį dvare užimančio didiko favoritės titulo, dabindavosi itin atviromis suknelėmis. Jų iškirptės būdavo tokios didelės, kad apnuogindavo krūtinę iki spenelių, kuriuos puošdavo žiedeliai su briliantais – tiesa, ne įveriami, o tik prisegami.
Labai greitai šią didikų madą perėmė Paryžiaus prostitutės. O kadangi ši profesija klestėjo visais laikais ir prie visų santvarkų, auskarų vėrimas į spenelius išliko iki mūsų dienų.
Psichologai šį gana ekstremalų auskarų vėrimo būdą vertina kaip pasąmoninį žmogaus siekimą griauti visuomeninius tabu. Taip pat manoma, jog įsiverti auskarą į spenelį linkusios asmenybės, kankinamos slaptų troškimų, nesugebančios atvirai reikšti savo pažiūrų ir jausmų. Labai daug tokių žmonių iš prigimties yra virtuoziški veidmainiai.
Žemiau bambos Senovėje Tolimuosiuose Rytuose geišos ir šventyklų šokėjos puošdavo lyties organus tikrais papuošalais – kad suteiktų klientui didesnį malonumą ir pelnytų aistringos moters reputaciją.
Kai kurios moterys bei vyrai ir šiais laikais ryžtasi iškrėsti tokį triuką. Ir jeigu žmogus trokšta įsiverti auskarą būtent ten ir niekur kitur, tai, psichologų aiškinimu, dar nereiškia, kad jis – puikus ir aistringas meilužis. Anot specialistų, auskarų lyties organuose gerbėjai pirmiausia nori pasijusti svarbūs. Jie siekia tam tikro statuso ir tai daro bet kokia kaina. O ji gali būti tikrai aukšta.
Pasidomėsi – nesigailėsi Yra daugybė aplinkybių, kai auskarų vėrimas į kitas vietas nei ausys yra jei ne draustinas, tai tikrai nepatartinas. Tai ir ūmios kai kurių odos ligų formos, cukrinis diabetas, psichikos sutrikimai, nusilpęs imunitetas, polinkis į keloidinių randų formavimąsi.
Patyrus galvos smegenų traumą ir vartojus tam tikrų vaistų – kad ir preparatus nuo uždegimo arba kortizoną – apie tokią procedūrą negali būti nė kalbos.
Yra apribojimų ir vietai, į kurią galima verti auskarą.
Vienos saugiausių, nepatikėsite, yra šnervės. Pačios skausmingiausios vietos – liežuvis, bamba, speneliai, genitalijos. Tačiau skausmas toli gražu nėra baisiausias dalykas.
Veriant auskarą į antakį galima pažeisti trišakį nervą, kas blogiausiu atveju baigsis veido asimetrija. Auskarų iš viso nederėtų verti ten, kur yra nervų galūnių sankaupų (tokia yra antakio dalis prie nosies), arba kur po oda yra stambių kraujagyslių ar gausus kapiliarų tinklas, taip pat limfmazgių srityje.
Specialistai nėra linkę gąsdinti be reikalo, todėl pripažįsta: dūriai intymiose vietose gyja gerai (su sąlyga, jeigu laikomasi deramos higienos) ir lyties organų jautrumui ar jų funkcionavimui nė kiek nekenkia. Tačiau tik tuo atveju, jeigu auskarą veria profesionalas. Be to, nešioti papuošalą tokioje kūno vietoje, kur oda nuolat trinasi į drabužius, pavojinga.
Ne visos moterys žino (ir tikrai ne kiekviena pasidomi iš anksto), kad netinkamai pervėrus krūties spenelį gali užsikimšti pieno liaukos latakai ir iškilti problemų vėliau maitinant kūdikį.
Ir tikrai neapsimoka verti papuošalo į patį liežuvio galiuką – tai gali visiems laikams paveikti skonio pojūtį. Be to, metalo gabalas burnoje gali lemti dikcijos bėdas – jau nekalbant apie grėsmę dantų emaliui.
