Pavyzdžiui, daugelis žmonių, patyrusių stiprią traumą, tampa giliau mąstantys ir stipresni nei buvo anksčiau. Jie netgi gali patirti staigią ir radikalią transformaciją, dėl kurios gyvenimas tampa prasmingesnis ir turiningesnis.
Iš tiesų, tyrimai rodo, kad nuo pusės iki trečdalio visų žmonių po trauminių įvykių, pavyzdžiui, netekties, sunkios ligos, nelaimingų atsitikimų ar skyrybų, patobulėja. Laikui bėgant jie gali pajusti naują vidinės stiprybės jausmą, pasitikėjimą ir dėkingumą gyvenimui ir kitiems žmonėms.
Jie gali užmegzti intymesnius ir autentiškesnius santykius ir turėti platesnį požiūrį, aiškiai suvokdami, kas gyvenime svarbu, o kas ne. Psichologijoje tai vadinama „potrauminiu augimu“. Kartais taip nutinka kariams mūšio lauke, kaliniams, kurie yra ant bado slenksčio, arba žmonėms, kurie išgyveno sunkios priklausomybės, depresijos, netekties ar ligos laikotarpius.
Žmonės praneša, kad jaučiasi taip, lyg būtų įgiję naują tapatybę. Jie pereina į daug intensyvesnį ir platesnį sąmoningumą, turintį stiprų gerovės suvokimą. Juos supantis pasaulis atrodo tikresnis ir gražesnis. Jie jaučiasi esą artimesni su kitais žmonėms ir gamta.
„Pabudimas“
Psichologas Steve'as Tayloras knygoje „Extraordinary Awakenings“ (liet. neįtikėtini prabudimai) dalinasi kai kuriais iš šių atvejų ir tyrinėja, ko galima pasimokyti iš šių transformacijų ir kaip galima tai pritaikyti savo asmeniniam tobulėjimui.
Pavyzdžiu yra istorija apie Adrianą, kuris, būdamas kalėjime Afrikoje, patyrė transformaciją. Jis buvo uždarytas mažutėje kameroje 23 valandas per parą, nežinodamas, kada gali būti paleistas. Per nesibaigiančias įkalinimo valandas jis permąstė savo gyvenimą ir paleido praeitį bei bet kokį nesėkmės ar nusivylimo jausmą.
Kameroje jis turėjo nedidelę Budos statulėlę, kurią nusipirko keliaudamas po Aziją. Atlikdamas savotišką spontanišką meditacijos praktiką, jis sutelkė visą savo dėmesį į statulėlę. Per ateinančias kelias savaites Adrianas pradėjo jaustis ramiau, kol patyrė staigų pokytį: „Tai buvo tarsi jungiklio paspaudimas... Tai buvo visiškas paleidimo ir priėmimo visko, kas nutiks, jausmas. Tai buvo kaltės, nerimo, pykčio ir ego paleidimas. Tris dienas buvau būsenoje, kurią geriausiai galima apibūdinti kaip malonę. Po to jausmas atlėgo, bet jis liko manyje.“
Moteris, vardu Ieva, patyrė panašų dalyką. Po 29 priklausomybės metų ji pasijuto fiziškai ir emociškai palaužta ir vos nemirė. Ji išgyveno, tačiau šis susidūrimas su mirtimi sukėlė pokytį ir jos noras gerti alkoholį dingo. Ieva jautėsi visiškai kitaip. Ji tada sakė: „Pažiūrėjau į save veidrodyje ir nesupratau, kas aš esu“.
Nepaisant to, kad iš pradžių buvo šiek tiek sumišusi dėl savo transformacijos, Ieva jautėsi išsilaisvinusi, padidėjo jos sąmoningumas ir dėkingumo bei ryšio jausmas. Ji daugiau niekada nejautė noro išgerti ir jau dešimt metų yra blaivi.
Tapatybės žlugimas
Svarbu pažymėti, kad transformacija krizės metu nesusijusi su religija. Iš esmės tai psichologinė patirtis, susijusi su tapatybės žlugimu.
Mano nuomone, tai sukelia psichologinių prisirišimų, tokių kaip viltys, svajonės ir ambicijos, statusas, socialiniai vaidmenys, įsitikinimai ir turtas, išnykimas. Šie prisirišimai palaiko mūsų įprastą tapatybės jausmą. Taigi, kai jie išnyksta, mūsų tapatybė žlunga. Paprastai tai yra skausminga patirtis, tačiau kai kuriems žmonėms atrodo, kad tai leidžia atsirasti naujai tapatybei.
Ir psichologo tyrimas parodė, kad tokie giliai įsišakniję ir pasekmę sukeliantys pokyčiai dažniausiai išlieka neribotą laiką.
Transformacija krizės metu taip pat atskleidžia didžiulį potencialą ir gilų žmonių atsparumą, apie kurį paprastai nežinome, kol nesusiduriame su iššūkiais ir krizėmis. Taigi, iš esmės, mūsų žlugimo procese suirutė ir traumos taip pat gali mus pažadinti.
