Lietuviškos orchidėjos auga pievose, pelkėse, miškuose ir net pajūrio kopose. Žydi pavasarį ar vasaros pradžioje, kad spėtų subrandinti sėklas iki suvešės kitos žolės.
Gegužraibinių sėklos labai smulkios, vienoje sėklų dėžutėje jų gali būti iki 4 milijonų. Vaisius užmezga apie 60–80 % žiedų, praneša Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.
Dulkių pavidalo sėklas lengvai išnešioja vėjas, tačiau joms sudygti būtina mikorizę sudarančio grybo pagalba, nes sėklaskiltė redukuota ir nėra gemalui vystytis būtinų maisto medžiagų. Taigi sėklos gemalas augti ir vystytis pradeda tik tada, kai iš grybo hifų gauna būtinų angliavandenių.
Daigas keletą metų (2–3 metus) vystosi po žeme misdamas grybų teikiamomis maisto medžiagomis. Priklausomai nuo rūšies, pirmieji lapai žemės paviršiuje išauga trečiais–penktaisiais metais, o žydėti dažniausiai pradeda sulaukę 4–7–8 ar net 15-os metų.
Peržydėję ir sėklas subrandinę augalai dažniausiai pereina į antrinės ramybės būseną, kai šakniastiebyje vėl kaupiamos maisto medžiagos. Ir susidaro įspūdis, kad augalai staiga išnyko.
Pražydo išskirtiniai augalai
Lietuvoje yra aptinkami 36 rūšių gegužraibinių šeimos augalai, o Kuršių nerijoje auga 8-ios gegužraibinių rūšys. Šviesiuose pušynuose aptinkama šliaužiančioji sidabriukė (Goodyera repens). Pušynuose su vešlia samanų danga įsikuria širdinė dviguonė (Listera cordata).
Drėgnokose pievose ar miško aikštelėse auga dvilapė blandis (Platanthera bifolia). Vakarop ar apsiniaukusiomis dienomis jos žiedai skleidžia stiprų vanilę primenantį kvapą. Dvilapės blandies žiedus dažniausiai apdulkina naktiniai drugiai.
Panašiose buveinėse auga kiaušininė dviguonė (Listera ovata) ir pelkinis skiautalūpis (Epipactis palustris). Kiaušininės dviguonės žiedai išskiria nemaloniai kvepiantį nektarą ir vilioja įvairias muses.
Baltijinė gegūnė (Dactylorhiza baltica) dažniausiai auga trąšaus dirvožemio drėgnose pievose. Tačiau gali įsikurti ir krūmais apžėlusiose šlapynėse, miško aikštelėse ar net sausose pievose.
Kuršių nerijoje sausose pievose aptinkama ir viena iš sparčiausiai Lietuvoje nykstančių gegužraibinių šeimos rūšių – mažoji gegužraibė (Anacamptis morio).
Tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens) auga retuose pušynuose gerai apšviestose buveinėse ir gana neblogai jaučiasi pajūrio kopose.
Šie augalai saugomi – įspėja ju neskinti
Visame pasaulyje gegužraibinių šeimos augalai nyksta. Dauguma orchidėjų yra šviesomėgiai augalai ir menki konkurentai, todėl kiti žoliniai augalai lengvai paima jiems būtinas maisto medžiagas, užstoja saulės šviesą ir nustelbia.
Gegužraibiniai konkurencijos išvengia įsikurdami tokiose buveinėse, kuriose stambiems žoliniams augalams augti sąlygos yra nepalankios, o kiti augalai sudaro gana retus žolynus.
Aplinkos sąlygoms keičiantis, tankėjant žolynui ar pievoms užaugant krūmais, orchidėjos išnyksta. Taigi, svarbiausia gegužraibinių augalų nykimo priežastis yra jų buveinių plotų mažėjimas.
Bet tai ne vienintelė priežastis, daug žalos padaro šakniagumbius, šakniastiebius ėdantys gyvūnai (įvairūs graužikai ir šernai) bei intensyvi rekreacija (miško paklotės, pievų trypimas). Žiedų skynimas ar augalų kasimas kelia rimtą pavojų ne tik retiems, bet ir kol kas gana dažniems šios šeimos augalams.
Visos gegužraibinių šeimos rūšys yra įtrauktos į CITES; dar vadinama Vašingtono konvenciją („Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencija“ (Convention on International Trade in Endangered Species of Wild Fauna and Flora), kuri pasirašyta 1973 m.
Pagal šią konvenciją, visos gegužraibinių šeimos rūšys, nesvarbu, ar įrašytos į šalies Raudonąją knygą, ar ne – yra saugomos ir jų paėmimas iš gamtos (skynimas, iškasimas) yra draudžiamas.
Grožėkimės mūsų krašto orchidėjomis, neneškime jų į namus, nes kol jos vėl sužydės, gali užtrukti net keletą metų.
