Keitėsi pavasario mėnesiai, šiltėjo orai, mišką puošė tai vienų, tai kitų augalų žiedai viliodami saldžiais nektaro lašais kamanes ir bites.
Tuo tarpu vėjalandės šilagėlės brandino sėklas, kurios birželio mėnesį nukris į smėlėtą dirvą ir jei pasiseks prasiskverbti po storą samanų ar pernykščių sausų lapų kilimą, kitais metais turėsime jauną vegetatyvinį daigą, praneša Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija.
Aptiktos naujos saugomų augalų augavietės
Šiais metais Aukštadvario regioniniame parke aptikome dvi naujas augavietes, viena iš jų potenciali, virš dešimties generatyvinių ūglių.
Vėjalandės šilagėlės vaisius – tankiai apaugęs šilkiškais plaukeliais riešutėlis su ilga akuoto pavidalo išauga, kuri sugerdama drėgmę pati įsirausia į žemę.
Tai kryžmadulkis augalas, kurį dažniausiai apdulkina kamanės, todėl populiacijos stabilumui svarbi individų santalka, pavieniui augančios vėjalandės sėklų neužmezga, tai taip pat gali lemti žydėjimo metu esančios nepalankios oro sąlygos – lietingi, atvėsę orai. Būtent dėl šios priežasties dalis žiedų šiemet nesubrandino sėklų.
Esant tinkamoms sąlygoms vėjalandės šilagėlės gali išgyventi iki dvidešimties metų, bet jos labai nekonkurencingos, todėl pasikeitus aplinkai greitai išnyksta.
Tai patvirtina esama situacija Europoje – ji įrašyta į Europos sąjungos Buveinių direktyvos II-ąjį priedą, taip pat įrašyta ir į Lietuvos raudonąją knygą, kaip pažeidžiamas taksonas, kuriam yra didelė išnykimo tikimybė.
„Kaip galime prisidėti prie šios rūšies išsaugojimo? Svarbiausias veiksnys – tinkamų buveinių išlaikymas. Tačiau gali prisidėti ir kiekvienas – neskindamas ir nekasdamas šių retų ir saugomų augalų“, – sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Renata Mackevičienė.
