Pastarasis, anot Rolando, labiausiai smogė savivertei, tačiau buvo lemtingas pasirenkant tapybą.
Nebuvo apsisprendęs dėl ateities
Pabaigęs mokyklą Rolandas pasielgė priešingai negu jo bendraamžiai – nepuolė į skambiais pavadinimais viliojančias studijų programas, o pasirinko save atrasti Jungtinėje Karalystėje.
„Mokyklos paskutiniais metais iki galo nebuvau apsisprendęs, ką veiksiu gyvenime. Buvau pasiryžime nepulti į madingas specialybes, kurios turėjo gražiai skambančius pavadinimus.
Būtent kai leidau mokykloje paskutines dienas, maždaug 2006-2007 metais buvo emigracijos bumas. O populiarios kryptys buvo Didžioji Britanija, Norvegija ir panašiai.
Anglijoje gyveno mano sesuo, tad nusprendžiau pasiimti vadinamuosius „laisvus metus“ ir pabandyti gyvenimą „ant savęs“. Tai nusipirkau bilietą ir išskridau į nežinią“, – drąsiu sprendimu dalijosi menininkas.
„Viduje mane vedė jaudulys, gerąja prasme. Mane įtraukė kelionė į svečią šalį, prisiliečiant prie tos kultūros. Aš jau buvau aplankęs sesę anksčiau, tai man tada atrodė, kad Anglija yra tokia egzotika, joje viskas kitaip, žmonės labai atviri.
Tuo metu man atrodė, kad bus labai smagu, kad viskas bus kitaip. Nebuvo didelio liūdesio, kad nestoju mokytis. Bet ten nuvažiavus įvyko pirmoji patirtis. Iškeliavau iš namų, gyvenau nebe po tėvų sparneliu, pirmą kartą atsistojau ant žemės“, – su jauduliu apie kelionę pasakojo Rolandas.
Anglijoje rinko šiukšles
Pasakodamas apie savo pirmąjį darbą Jungtinėje Karalystėje, Rolandas šypteli: „Buvo toks smūgis savivertei“. Idealistinį Rolando požiūrį gana greitai pakeitė „žemiškas“ darbas.
„Mūsų lietuvių bendruomenės svečiose šalyse dirba egzotiškus darbus. Tai ir aš per pažįstamus atradau tokį darbą. Aš daug nesistengiau, negalvojau, ką dar galėčiau dirbti, o griebiau pirmą pasitaikiusį pasiūlymą. Tai įsidarbinau tokioje vietoje, kur teko surinkinėti šiukšles.
Anglijoje yra ne paprasti konteineriai, o rūšiuojami. Kiekvienas namas ar butas turėjo savo konteinerius, kuriuose atskirai būdavo popierius, stiklas ir kitos atliekos.
Tai vienintelė mano motyvacija tuo metu buvo, kad bent jau prisidėsiu prie ekologijos, gamtos švarinimo. Nes kai tik įsidarbinau, tai buvo toks smūgis savivertei. Bet supratau, kad turiu save išlaikyti ir turiu dirbti tokį darbą.
Tai tokia įdomi profesija, reikėjo sėstis su savo komanda į sunkvežimį ir tada vykti į gautą miesto dalį rinkti šiukšlių. Iš esmės, gaudavosi geras krosas, nes rinkdavau šiukšles 5-6 valandas ir dar bėgdavau su visu debesiu savo minčių apie savivertę: „Kaip aš toks galiu dirbti tokį darbą?“, – dienas, praleistas dirbant šiukšlių surinkėju, apibūdino Rolandas.
Visgi, būtent ši patirtis ir paskatino vyrą ieškoti kitokių savęs pažinimo kelių. Anot jo, „žemiškas“ darbas paskatino pradėti mokytis menų:
„Iš esmės, dirbant šitą darbą man ir atėjo toks vidinių paieškų „išsigryninimo“ metas, nes buvo akivaizdu, kad manęs netenkino toks darbas. Norėjau kažkaip paįvairinti savo kasdienybę. Tokiu būdu ir atradau koledžą su neakivaizdine piešimo ir tapybos programa.
Tad savaitės dienomis lankydavausi vakarinėse paskaitose. Ten atsidūriau tam, kad mane mokslai atitrauktų nuo tokio labai žemiško darbo. Nenoriu sakyti, kad purvino, bet iš dalies jis toks ir buvo. Kūryba tapo mano būdu ieškoti savęs.“
Vartydavo tarp šiukšlių rastus žurnalus
Paklaustas apie tai, ar tuo metu jau svajojo apie savo parodas, Rolandas atsako, jog ne. Tuo laiku jis rimtai į menininko profesiją nežiūrėjo, tačiau studijos Anglijoje jam padėjo.
„Tuo metu, ką konkrečiai darysiu, svajonių dar neturėjau. Bet per studijas aplankė mintys, kad esu kūrybos žmogus. Esu tas vadovėlinis variantas, kai mokykloje gal ir turėjau kūrybinę gyslelę, bet aplinkoje patvirtinimo ir palaikymo nesulaukiau.
Man sakė: „Ai, tu čia menininkas. Jie iš to negali pragyventi“. Dėl to net į galvą neatėjo, kad galiu studijuoti meninės pakraipos specialybę. Tai būtent tos studijos koledže leido man užsitvirtinti, kad esu kūrybos žmogus.
Kai rinkdavau šiukšles, tarp jų rasdavau žurnalų. Mes tuomet per pietų pertraukas su kolegomis vartydavome juos. Aš vartydavau ir juokaudavau. Sakydavau, kad na va, vieną dieną ir aš atsidursiu spaudoje.
Tada ir atsirado pirmos vizijos mintyse apie šviesias sales, daug žmonių, kūrybos pristatymus. Norėjau daryti tai, kas man patinka“, – apie jaunatviškas svajones pasakojo Rolandas.
Visgi, praleidus metus laiko svečioje šalyje, vyras pajuto tėvynės ilgesį. Nieko nelaukęs, jis grįžo į Lietuvą ir įstojo į meno studijas:
„Aš išėjau tik metų laiko programą Anglijoje, nes pajutau labai aiškų vidinį kvietimą grįžti į Lietuvą. Man labai brangus mūsų kraštas. Tad po metų laiko grįžau į Lietuvą ir stojau mokytis Lietuvoje kūrybinės krypties specialybės. Įstojau į Kauno kolegijos menų fakultetą, molbertinės tapybos restauravimo studijas.
Ten man pradėjo viduje pradėjo kirbėti svajonė apie tapybą, nes per studijas restauruodavome žymių dailininkų paveikslus. Tada supratau, kad aš pats norėčiau būti autoriumi, kūrėju. Bet su visu tuo šalia ėjo nepasitikėjimas savimi. Atrodė, kad tik išskirtiniai žmonės gali būti tuo.“
Pirmosios parodos laukė 15 metų
Nepaisant meniškos studijų krypties, Rolandas pasidavė jaunatviškam polėkiui ir išbandė save korporatyviniame darbe. Jis džiaugėsi patirtimi, bet tikino, kad tai nebuvo darbas, kurį norėjo dirbti visą gyvenimą.
„Pabaigus tas studijas aš iškart nepuoliau į tapybą, o nusprendžiau pasukti korporatyvinio pasaulio keliu, įsidarbinau kūrybinės reklamos meno vadovu. Tuo laiku prie drobės prisiliesdavau tik laisvalaikiu.
Kūrybinių reklamų industrija turi daug dinamikos, vakarėlių, tai šnekėdavome su kolegomis, juokaudavome ir gaudavosi idėjos. Atrodė svajonių profesija. Tuo metu nekilo klausimų, ar aš ne ten.
Visgi, praėjus penkeriems metams ėmiau jausti abejones, kur aš esu, ar tikrai man čia reikia būti, jaučiausi kaip filme „Švilpiko diena“: nusiprausi, eini į darbą, tada eini namo ir taip kartojosi.
Iškilus egzistenciniams klausimams, klausiau savęs, kokiai veiklai man nebūtų gaila paskirti viso savo gyvenimo. Taip man sugrįžo mintys apie tapybą. Aš viską mečiau, galvojau pabūti laisvai samdomu darbuotoju.
Išėjau į nežinią ir ieškojau savęs per dvasinį kampą. Tada su tuometine žmona keliavome po Pietų Ameriką, Aziją. Pajutau vidinį šauksmą suprasti save, apie ką aš, ką turiu daryti šitame pasaulyje“, – dalijosi kūrėjas.
„Kai grįžau į Lietuvą, praėjus metams-dviem kelionėse, aš vis dar ieškojau drąsos tapyti „pilnu etatu“. Sugrįžus pažadėjau sau, kad darysiu tai, kas man patinka ir tai, kas mane džiugina.
Pradėjau tapyti ir supratau, kad esu primiršęs technikas, tai dar lankiau kursus pas profesionalius dailininkus ir stiprinau save. Dar kelis metus ieškojau savęs drobėje, tapyba tapo įrankiu pažinti save.
2023 metais atidariau pirmąją savo parodą. Nebuvo lengva, bet supratau, kad su kiekvienu kūriniu aš vis labiau atrasdavau save“, – tapybos kelione pasidalijo Rolandas.
Rolandas tikino, kad būtent po šių paieškų išsipildė visos jo, tuometinio jauno vaikino, renkančio šiukšles Anglijoje, svajonės. Pirmoji paroda Trakų Vokės dvare buvo apvainikuota šviesa, šurmuliu ir spaudos dėmesiu. O 2024 metais buvo surengta jau antroji didesnio formato paroda „Tech Arts“ kūrybos erdvėje Vilniuje.
Turi patarimų jauniems žmonėms
Rolandas pripažįsta, kad kelias iki svajonės truko 15 metų, tačiau jis džiaugiasi kiekviena pasisemta patirtimi. Pasak jo, svarbiausia yra vadovautis keliais patarimais, kurie padės siekti savo tikslų.
„Visų pirma, reikia užduoti sau kuo daugiau nepatogių klausimų. Kokia veikla būtų, kuria užsiimčiau po pensijos. Daug kas galvoja, kad po pensijos užsiims tuo, kuo nori, bet kam laukti? Reikia užsidegimo daryti tai, ką nori.
Dar vienas svarbus patarimas yra fokusuotis į klausimą: „Ką aš galiu suteikti visuomenei?“, o ne: „Ką aš galiu gauti?“. O rezultatas bus pasekmė sėkmingo dalijimosi.
Dar vienas patarimas – sekti savo įkvėpimu. Nes įkvėpimas yra laimė ir džiaugsmas esamam procesui. Reikia stebėti savo širdį, ar ji džiaugiasi tai darydama. Jeigu ne, nebijoti eksperimentuoti, keičiant veikos rakursus.
Linkiu visiems pamilti patį kūrybos procesą, nes jis, o ne finalinė išraiška, yra prasmė“, – baigė pokalbį menininkas.
