Penkialapė akebija (Akebia quinata) – lardizabalinių (Lardizabalaceae) šeimos augalas. Natūraliai gamtoje auga Kinijoje, Korėjoje ir Japonijoje. Akebija gali užaugti iki 12 m aukščio, o kvapniais purpuriniais žiedais pražįsta balandžio–gegužės mėnesiais.
Tėvynė – Tolimieji Rytai
Sparčiai augantys akebijos ūgliai yra violetinės spalvos, vėliau sumedėja ir tampa rudi. Žiedai purpuriniai, kartais – šviesiai violetiniai, kabo kekėmis ir yra labai kvapnūs. Akebijos vaisiai siekia iki 8 cm ilgio ir prinoksta spalį.
Penkiaskiautė (penkialapė, stambiavaisė) akebija pakankamai atspari šalčiui ir pakelia iki –30 °C šaltį, todėl be apribojimų gali būti auginama visoje Lietuvoje.
Savo gimtinėje akebija išauga iki 12 m aukščio, Europoje – jau tik iki 10 m, o kaimyninėje Lenkijoje – iki 6 m aukščio. Vijoklis auga labai greitai ir gali užaugti daugiau nei 1 m per metus. Akebija gerai auga tiek saulėtose vietose, tiek pusiau pavėsyje ir savo maksimalų aukštį pasiekia per 2–5 metus. Tiesa, kaip ir dauguma iš Azijos kilusių augalų, jie gali apšalti nuo vėlyvųjų pavasarinių šalnų, todėl vijoklį verčiau sodinkite vakarinėje pusėje.
Akebijos mėgsta pavėsį (gali augti prie šiaurinės sienos), dalinį pavėsį, bet pakankamai drėgnoje dirvoje gali augti ir saulėtoje vietoje. Lengvas dirvas pamulčiuokite. Dirvožemiui nereiklus, auga daugumoje neužmirkstančių dirvų, tiek rūgštinėse, tiek kalkėtose. Mėgstamiausia dirva – pakankamai derlingas priemolis. Akebijos sodinamos prie namo sienų, tvorų, atraminių sienelių.
Augalas nėra savidulkis, bet abiejų lyčių žiedai sutinkami ant to paties augalo, todėl teoriškai gali būti auginami ir derės pavieniui. Skirtingų lyčių akebijos žiedai gali kartu augti ne tik ant to paties augalo, bet dažnai netgi ir toje pačioje kekėje.
Tik moteriški žiedai kartais būna ne kekėse, o pavieniai ar dažniau po du. Žiedai nedideli – moteriški siekia 2,5–3 cm, o vyriški dar smulkesni, apie 1 cm. Jie violetiškai raudoni, 5–7 cm ilgio kekėse dažiausiai būna po 2–3 moteriškus ir 4–9 vyriškus.
Vaisius dera ne visur
Akebijos gausiai dera šiltuosiuose Europos kraštuose, o jau nuo Vokietijos į šiaurę ar rytus – tik ypač šiltomis vasaromis. Tačiau tinkamai prižiūrimos akebijos puikiai dera ir Lietuvoje. Darbėnuose (Kretingos r.) Lyda Zeringienė augina puikią ir nuolat derančią akebijų kolekciją.
Jei augalą auginsite dėl vaisių, parinkite šiltesnę sodo vietą (prie šiltnamio, tarp pastatų, pamiškėje), popiečio saulės apšviestą vietą. Nors ir vienas augalas gali derėti, vaisius mezga šykščiai ir specialistų rekomenduojama sodinti po du ir daugiau augalų, geriausia – iš skirtingų šaltinių.
Melsvai violetiniai akebijų vaisiai kiek panašūs į nedidelius, 8–10 cm ilgio baklažanus. Prinokę vaisiai patys praplyšta išilgai, atverdami pusiau skaidrų balsvą želė konsistencijos minkštimą su daug 5 mm dydžio juodų sėklų.
Minkštimas yra saldaus skonio, kriaušes ir melionus primenančio aromato. Vaisų galima valgyti kartu su sėklomis arba be jų. Tiesa, sėklų geriau nekramtyti, nes jos ne tik kietos, bet ir aitrios.
Akebijų vaisiai – sezoninis delikatesas. Jie valgomi švieži, skoniui paryškinti kartais apšlakstomi citrinos sultimis. Mėgstami japonų, kartais naudojami kaip daržovė, apkepami su maltos mėsos įdaru arba be jo. Odelė karstelėjusi, malonaus skonio.
Lapai valgomi, tinkami arbatoms ruošti. Jauni ūgliai valgomi, naudojami salotoms, taip pat rauginami.
Vijoklio šakos tradiciškai naudojamos pintinėms pinti. Jų ilgis gali siekti iki 10 m (Lietuvoje reiktų tikėtis iki 5–6 m). Ūgliai, vaisiai ir šaknys turi įvairių vaistinių savybių. Akebija – įvairiapusiškai vertingas augalas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
