Sirija (Sirijos Arabų Respublika) – valstybė Artimuosiuose Rytuose, pietvakarių Azijoje – islamiška šalis, pasižyminti tolerancija visoms religijoms. Apie dešimt procentų šalies tikinčiųjų – krikščionys.
Bažnyčia šalia mečetės
Sausringoje rytinėje šalies dalyje kelias iš Damasko į Palmyrą eina per stepes, apaugusias dygiais retais krūmokšniais. Vėliau stepės virsta dykumomis, kuriose matyti vien tik supustyto smėlio kalnai. Po šio atšiauraus kraštovaizdžio su nuostaba žvelgi į derlingas žemes drėgnesnėje vakarinėje šalies dalyje. Važiuoji ir regi nesuskaičiuojamą gausybę šiltnamių, kuriuose auginamos daržovės, grožiesi citrusinių vaismedžių margumu.
Sirija – daugelio civilizacijų ir kultūrų lopšys. Joje gražiai sugyvena ir musulmonai, ir krikščionys: kartais bažnyčią ir mečetę skiria viso labo kelios dešimtys metrų, o nuo minareto ataidintis kvietimas melstis persipina su varpų gaudesiu. Čia šiuolaikinis gyvenimas glaudžiai susijęs su senovės tradicijomis, ir tai ypač ryškiai atsispindi architektūroje.
Važinėjama pagal savas taisykles
Autobusu riedėdami Damasko gatvėmis buvome pakliuvę į kamštį, tačiau jis gana greitai išsisklaidė. Pasak vietinio gido, transportas „mirtinai įstringa“ čia neilgam, nors automobilių eismas, ypač spūsties valandomis, tikrai intensyvus. Kai susidaro mašinų grūstys, praktiškai nebelieka eismo juostų, nes jų niekas nepaiso.
Matėme veikiančius šviesoforus, tačiau rytiečių požiūris į juos, matyt, yra savitas. Eismą senesnėje Damasko dalyje tvarko reguliuotojai. Neretai tiek į juos, tiek į ženklus vairuotojai mažai kreipia dėmesio – mėgstančiųjų palenktyniauti su vėjeliu čia daug.
Pavojingiausia kelyje susidurti su vietos turčių atžalomis – jaunimėliu, lakstančiu šiuolaikiniais galingais motociklais arba mersedesais. Susilažinę tarpusavyje, draugužių skatinami, šie savižudžiai suka nutrūktagalviškus viražus.
Vis dėlto šalyje avarijos retos. Gelbsti damaskiečių geranoriškumas. Mašina važiuojantis arabas praleis per gatvę einantį pėsčiąjį nepriklausomai nuo to, ar jis eina degant raudonai šviesoforo šviesai, ar žaliai.
Kelionės išvakarėse teko pabendrauti su Sirijoje dirbusiais tėvynainiais. Visi jie sutartinai pasakojo, kad su sirais lengva sutarti – jie neįkyrūs, malonūs ir paslaugūs. Jeigu kelyje suges mašina, važiuojantysis iš paskos būtinai sustos ir pasisiūlys padėti. Įsėsi pirmąsyk į miesto autobusą ir pasiteirausi, kaip mokėti už važiavimą, – dešimtys rankų išties tau žetonus. Ir niekas neims pinigų, nors visuomeniniu transportu važinėja anaiptol ne turtingi žmonės.
Sostinė – Artimųjų Rytų perlas
Damaskas – vienas iš seniausių Žemės miestų, istoriniuose analuose minėtas jau prieš keturis tūkstantmečius. Sunku nesižavėti amžius skaičiuojančiais mūrais: jų senoviniai mediniai balkonėliai kone liečiasi. Gyvenantieji priešingose gatvės pusėse gali ne tik pasikalbėti, bet ir perduoti vieni kitiems daiktus, pavyzdžiui, skolintis druską. Arba drauge gurkšnoti arbatą ir aptarinėti dienos naujienas...
Svarbiausiu ekskursijų objektu laikoma bizantiškojo stiliaus Didžioji Omejadų mečetė – trečia pagal reikšmingumą musulmonų pasaulyje. 708 metais, valant teritoriją statybai, atsitiktinai buvo aptiktas požeminis rūsys, kuriame rasta šv. Jono Krikštytojo galva. Kalifas Validas liepė padirbdinti relikvijai specialų sarkofagą ir įkurdinti jį naujojoje mečetėje.
Į mečetės maldos salę veda 22 įėjimai. Sienoje, nišose, – Korano tomai. Švelniai šviečia langų mozaika. Gausybė laikrodžių primena gyvenimo laikinumą. Auksinės Omejadų mečetės durys atviros visiems bet kurią dieną, išskyrus penktadienį. Tačiau europietėms moterims, norinčioms aplankyti mečetę, tenka apsisiausti ilgais apsiaustais su gobtuvais, dengiančiais plaukus.
Užtat peržengi slenkstį, ir pasaulio sumaištis lieka už durų. Marmurinės grindys tviska tartum veidrodis. Kvepia rožių vandeniu. Tylu. Klausantis Alachui skiriamos maldos žodžių, apima su niekuo nesulyginama palaima.
Legendos apie apaštalą Paulių
Damasko miestas – gyva istorija. Čia jūs rasite ir antikinio meno, ir viduramžių, ir ažūrinės rūmų, ir šiuolaikinio stiliaus architektūros pavyzdžių. Romėnų palikimas – šventyklų kolonos, akvedukai, miesto sienos su Marso, Veneros, Merkurijaus vartais.
Išlikusi Tiesioji gatvė – Via Rekta, – laikoma šventa jau vien todėl, kad joje kažkada gyveno būsimasis apaštalas Paulius, tada vadintas Sauliumi. Pirmi krikščionys, kaip žinome iš istorijos, buvo žiauriai persekiojami – deginami, atiduodami sudraskyti laukiniams žvėrims. Pasakojama, kad Saulius, pasiųstas su jais susidoroti, išgirdo rūstų Kristaus balsą, nukrito nuo žirgo ir apako. Nematantį dienos šviesos Saulių kažkas atvedė į Via Rektą ir apgyvendino viename namų. Bet šiandien turistams rodomas kitas, Ananijaus namas, susijęs su apaštalu Pauliumi. Ananijus, pirmasis Damasko vyskupas, išgydė Saulių nuo aklumo, pakrikštijo jį Pauliumi ir palaimino misionieriaus veiklai.
Via Rekta šiandien gerokai apšiurusi, tačiau šį rajoną sirai laiko Damasko pradžia. O miesto širdis – tai senovinė citadelė, kurią pastatė legendinio Saladino brolis, išgarsėjęs pergalėmis kovose su kryžiuočiais.
Miestas be skėčių ir šunų
Damaske muzika – garsi, gėlės – ryškios, ginčai – audringi. Sostinės gyventojai ypač myli gėles: jos – namų languose ir balkonuose, merginų šukuosenose, vairuotojų kabinose. Užsieniečiai pastebėjo dar vieną šio miesto ypatybę – jis be skėčių ir šunų. Mat Koranas šunis laiko nešvariais gyvūnais. Štai katės – kitas reikalas. Jos laižė pranašo Mahometo žaizdas. Šie gyvuliukai mylimi ir jų gausybė. Skėčiai taip pat nepopuliarūs. Moterys vaikšto galvas apsirišusios skarelėmis arba vienplaukės.
Miesto centre išlikę grakštūs Azemo rūmai – buvusi turkų pašos rezidencija. Iš išorės ji visai paprasta, tačiau pavergia interjero puošnumu. Čia pat netoliese įsikūręs nacionalinis muziejus su turtingiausia Sirijos istorijos ekspozicija. Tiesa, vaikščioti po jį ir klausytis gido buvo nelengva – vos galėjai prasisprausti pro įvairiakalbių turistų grupes.
Senąjį ir naująjį miestą skiria Merdžė aikštė, įdomi unikaliu, vieninteliu pasaulyje paminklu... telegrafui.
Netoli nuo Merdžė aikštės stovi mauritaniško stiliaus pastatas su trispalve šalies vėliava ties įėjimu – tai šalies parlamentas. O už dviejų minučių ėjimo nuo jo gaudžia pagrindinė prekyvietė – Salchija, kurioje daugiau smalsuolių negu pirkėjų.
Gatvės minioje – visų šalių mados: tradiciniai arabų drabužiai ir amerikietiški džinsai, languotos skarelės – kufijos, apjuostos lankeliu, ir madingos kepuraitės su snapeliais, madingos suknelės ir juodos čadros.
Sirų namuose nėra centrinio šildymo, o grindys – akmeninės arba cementinės. Net padengtos kilimais, jos šaltokos. Vandenį sostinės gyventojai paprastai pasišildo mazutiniais kaloriferiais.
Damasko gyventojai mieliau įsikuria pirmuose arba cokoliniuose keliaaukščių namų aukštuose. Mat jų gyventojams priklauso ir kiemas. Sava žemė – viliojantis dalykas mieste! Kiemas – privatus, tad neretai jame gali išvysti besikapstančių vištų, kalakutų arba oriai uodegas išskleidusių povų. O ant pasodintų medžių šakų noksta figos, geltonuoja apelsinai ar mandarinai.
Labai malonu pasivaikščioti po Damaską ir saulei nusileidus. Miestas paskęsta šviesų jūroje. Oras, ne itin užterštas netgi dieną, vakare tampa visiškai skaidrus. Sutemus smagu užvažiuoti ant Kasjuno kalno, nuo kurio atsiveria nuostabi sostinės panorama. Aišku, neužmirštant šilčiau apsirengti – viršuje pučia šaltoki vėjai.
