„Patyrinėjus skirtingų pasaulio ilgaamžių gyvenimus, tai juos jungia vienas bendras vardiklis: pasaulio pažinimas – jie pastebėdavo augalų savybes, gyvenimo dėsningumus, kaupdavo žinias. Mokslas seniai patvirtino, kad kūnas įsisavina labai mažą procentą negyvų vitaminų, o neįsisavinta dalis nusėda mūsuose kaip šlakai, toksinai ir nuodai“, – dalijasi mintimis mitybos ekspertė Gintarė Jonaitytė.
Nemokamas gyvų vitaminų šaltinis – laukinės žolelės
Tikriausiai visi sutiks, kad geriau investuoti į natūralias gėrybes iš gamtos o ne į popierines nosinaites, sirupą nuo kosulio ar tabletes bei sintetinius vitaminus. Šiuo metų laiku, labiau nei kitais, rekomenduoju įprastą mitybą papildyti tai, ką galime lengvai rasti ir panaudoti savo kasdieninėje mityboje iš gamtos – laukinės žolelės, pumpurai, daigai, rašoma pranešime spaudai.
Kiekvienoje laukinėje žolėje yra koks nors elementas, kurio nėra kitoje žolėje, todėl svarbu valgyti kuo įvairiausias, „neprisirišti“ prie vienos (vienos rūšies augalą patartina vartoti ne ilgiau nei 21 dieną dėl jų biologinių savybių ir galimo dirginimo).
Nors gal ir pabodo kiekvieną pavasarį siūlomos prisirinkti žalios dilgėlės, kiaulpienės, garšvos – jų lapeliuose slypi tikras vitaminų užtaisas, jos gausios vitaminu C, geležimi, mikroelementais ir jos tinkamos pavasarinėms salotoms gardinti, sriuboms virti, žaliems kokteiliams plakti, kepti nesaldžius pyragus, žalius ar geltonus tortus gaminti iš dilgėlių ar pienių, kepti duoną su įvairių augalų žiedais, gaminti naminius įvairių spalvų makaronus su laukiniais augalais, daryti pesto.
Naudinga netgi rauginti jų lapeliai – taip jie dar lengviau įsisavinami, virškinami, išskiria organizme daugiau šilumos.
Receptas: raugintų agurkų ar kopūstų sunka užpilti kiaulpienę, garšvą ir/ar dilgėlę, palaikyti porą valandų, valgant kiekvieno patiekalo pradžioje geriau veiks medžiagų apykaita virškinant sunkesnius patiekalus.
Piktnaudžiaujant gamtos dovanomis gresia nemalonumai
Bet norėčiau atkreipti dėmesį, kad reiktų žinoti kaip žoles vartoti, derinti tarpusavyje, nes vien „sugrūsti į save kuo daugiau augalų dėl to, kad kažkas pasakė, jog tai sveika“ nėra teisinga net sakyčiau rizikinga.
Tad reikia žinoti, kaip juos paruošti, apdoroti ir su kuo patiekti. Pavyzdžiui, dilgėlės yra labai naudingos dėl jose esančių mineralų, bet kartu jos tirština kraują (labai jauni lapeliai, anot žolininkų – netirština).
Tačiau salotose patiekiant su kiaulpienėmis, kurios padeda išlaikyti stabilų kraujo tirštumą, kenksmingos dilgėlių savybės neutralizuojamos ir šie augalai tampa itin naudingi. Dilgėles reikėtų valgyti sergantiems mažakraujyste, moterims po gimdymo, alergiškiems žmonėms, sergantiems odos ligomis.
Garšvos šalina toksinus, slopina uždegimą, jomis gydomas sąnarių reumatas, podagra, šalinimo sistemos ligos. Garšvos padeda reguliuoti medžiagų apykaitą, veikia kaip silpnas diuretikas, padeda šalinti iš organizmo kenksmingas medžiagas. Turėkite galvoje, kad garšvoms pražydus, lapeliai maistui nebetinka.
Kiaulpienėmis gali būti gydomos kepenų ir tulžies ligos, geltligė, gastritas. Be to, jų sultys mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Taip pat kiaulpienės tinka maitinančioms mamoms – skatina laktaciją. Į salotas dedami ne tik jauni kiaulpienių lapeliai, bet ir žiedai. Jei norite, kad lapai būtų kuo mažiau kartūs, prieš ruošdami salotas juos pamirkykite sūdytame vandenyje. Kiaulpienių žiedai tinka gaminti pienių medų ir vyną.
Pavasarį daržuose galima rasti ir žliūgių, trikerčių žvaginių, builių, gysločių bei kitų piktžolių, šios taip pat turi daug vaistinių savybių. Žliūgės tinka odos ligoms gydyti, gerina širdies veiklą, teigiamai veikia nervų sistemą.
Žvaginės gydo nevaisingumą, stabdo vidinį kraujavimą. Gyslotis turi priešuždegiminių, žaizdas gydančių ir antiseptinių, skausmą malšinančių savybių. Balanda taip pat pasižymi kraują valančiomis savybėmis, turi daug baltymų ir vitaminų;
Neužmirškime ir rūgštinių šeimos augalų – rūgštynių, smidrų (špinatai), rabarbarų, karčiųjų rūgčių – jų nederėtų valgyti žmonėms, sergantiems inkstų ar tulžies pūslės ligomis, artritu, reumatu. Builis - valo kraują, stiprina, valo organizmą, skatina virškinimą.
Laukinės žolės – kaip jas ruošti skaniam patiekalui?
Pavasarinių žolių lapeliai labai gležni ir minkšti, jų ilgai virti nereikia, užtenka minutės ar dviejų. Norint išsaugoti ryškiai žalią pavasarinę spalvą, nuplikytas dilgėles, garšvas, kiaulpienes reikėtų įmerkti į ledinį vandenį. Jeigu augalai turi kartumo, galima juos kelis kartus trumpai nuvirti, tik tokiu atveju vitaminų liks mažiau
Organizmas pats puikiai jaučia, kurie augalai jam tinka, o kurie – ne. Jei koks augalas smirdi arba yra bjauraus skonio, tai reiškia, kad jis jums netinka. Be to, mūsų organizmo poreikiai nuolat keičiasi, todėl nereikėtų stebėtis, jei koks anksčiau mėgtas augalas tam tikru metu taps neskanus.
„Po vandenį braido, slogas baido“
Dar labai vertinga – bręstantys medžių, krūmų pumpurai, jų lapeliai. Žmogaus kūnui tinka minkštieji pumpurai, neturintys lipnumo dėl nedidelio smalų kiekio. Tai būtų liepos, juodųjų serbentų, aviečių pumpurėliai. O štai tuopos pumpurai limpa, todėl nėra valgomi. Valgymui tinkami gluosnių, žilvičių, karklų, blindės, kriaušės, vyšnios, liepos, beržo, juodųjų serbentų, drebulių pumpurai.
Gluosnių, žilvičių, karklų ir blindės pumpurai ir žiedai, vadinamieji kačiukai, yra ypatingai naudingi. Ne veltui yra patarlė „Po vandenį braido, slogas baido“, nes šie medžiai auga drėgnose vietose, todėl padeda reguliuoti vandens apykaitą mūsų organizme: plaučių gleivių, limfos tekėjimą, gydo slogas ir susijusias ligas.
Daiginimas – paprastas ir greitas baltymų bei energijos šaltinis. Daiginti gali bet kuris namuose
Daiginimo proceso metu sėklose pasikeičia baltymų savybės, kiekis bei kokybė, todėl organizmas gali lengviau juos pasisavinti. Daiginti galima labai daug ką. Daigintos sėklos, maistui vartojamos žalios, neapdorotos termiškai. Jos panašios ir vartojamos kaip salotos ar žalumynai, bet mitybine verte daug pranašesnės
Ką galima daiginti?
Ankštinių augalų sėklas – spindulinės pupuolės, įvairūs lęšiai, avinžirniai, žirniai, sėjamieji vikiai, adzuki pupelės ir pan. Tokios daigintos sėklos itin švelnaus skonio, primenančios sunokusius žalius daržo žirnelius, turi daug baltymų.
Daigintų sėklų karalienės – liucernos sėklos: greičiausiai ir paprasčiausiai sudaiginti. Šiai grupei priskirčiau ridikėlius, dobilus, ožrages, garstyčias, brokolius ir kitų kopūstinių augalų sėklas. Jjie turi aštresnį, rūgštesnį skonį. Tinka su riebesniu maistu.
Daiginti grūdai nuo seno Lietuvoje naudojami – gausūs vitaminais E, A. Tai ir paprastieji, kamut ir spelta kviečiai, rugiai, ryžiai, belukštės avižos, miežiai.
Sudaugintuose grikiuose vitamino C bei B grupės vitaminų žymiai daugiau nei nedaigintuose, aminorūgščių kiekis grikių daiguose keturis kartus didesnis nei grikių kruopose; saulėgrąžos, vertinamos dėl itin švelnaus skonio; burnočiai, dažnai mokslininkų vadinami supermaistu. Daigintas sėklas galima valgyti vienas, naudoti kaip puošybos elementą, į salotas, troškinius, sriubas (beriant paskutinė minutę), į glotnučius.
LEGENDINIS RECEPTAS – MIŠKO SVIESTAS
Aš kartais užsimanau kažko skanaus sveiko užsitepti ant duonos, įdėti į troškinius, padažyti košę. Štai atradau AVOKADŲ SVIESTĄ su žolėmis. Prisirinkau, ką radau šalia namų miškelyje – garšvų kelis lapelius, dilgėlių lapelį jauną ir šiaip dėjau dar petruškų, miškinio česnako dar atradau šaldytuvo daržovių skyriuje.
Dėl vis greitėjančio gyvenimo tempo, streso, daug chemiškai bei termiškai apdoroto maisto ir pusfabrikačių vartojimo, vitaminų atsargos organizme senka. Tačiau jas sureguliuoti nebūtina pulti į vaistinę ir pirkti pirmo pasitaikiusio maisto papildo. Jis tikrai nepadės, jeigu mes nesistengsime pakeisti ydingus kasdienius įpročius.
„Gamta mums skirtingais pavidalais dovanoja begales skirtingų vitaminų, tik mums reikia išmokti juos pasiimti. Daigai, sėklos, žolelės – vitaminų bombos mūsų organizmams.
Ne veltui sakoma, pavasaris – pokyčių metas. Vis dažniau besišypsanti mums saulė įkvepia ne tik daugiau laiko praleisti gamtoje, bet ir pasirūpinti savimi – skirti daugiau dėmesio organizmo stiprinimui ir papildymui
Skaitytojams siūlau pasigaminti „mediciniškai teisingą“ pesto padažą iš dilgėlių, kiaulpienių ir kanapių sėklų“
Dilgėlių ir kiaulpienių pesto padažas su kanapėmis
Reikės: 2 didelių saujų jaunų dilgėlių ir kiaulpienių lapų (nuplikius turi likti apie pusė stiklinės); 2 šaukštų skrudintų ir sumaltų kanapių sėklų; 0,5 citrinos sulčių; kelių česnako skiltelių; 100 g mėgstamo aliejaus (ypač tinka kanapių); žiupsnelio druskos, pipirų; kelių šaukštų smulkinto sūrio su mėlynuoju pelėsiu arba tarkuoto kieto sūrio.
Dilgėles ir kiaulpienes nuplikykite verdančiu vandeniu. (Vandens šiukštu neišpilkite – gerkite kaip arbatą, pilkite į sriubą ar skalaukite plaukus). Žoles, česnakus, citrinos sultis, druską ir pipirus sudėkite į elektrinę trintuvę ir gerai susmulkinkite. Trindami po truputį pilkite aliejų, sudėkite kanapių sėklas, o pabaigoje – sūrį. Jei visko iš karto nesuvalgysite, supilkite į stiklainį ir užpilkite aliejumi, laikysis bent savaitę.
