Prieš septynerius metus pradėtas kurti sodas kasmet vis pilnėja, o moteris kalbėdama apie jį nenustoja šypsotis – tai hobis, kuriam negaili laiko, o ir darbu to nevadina – tai vienas malonumas.
Silva pasakoja, kad jos darbas įtemptas, tenka daug bendrauti su žmonėmis, spręsti įvairiausius klausimus, todėl grįžus norisi nusiraminti, pabūti arčiau gamtos.
Sodas, alsuojantis harmoningumu
Išpuoselėti sodai ją lydėjo nuo pat vaikystės – sodus turėjo ir mama, ir mamos seserys, o vienos tetos sodas buvo ypatingai gražus, ten moteris dažnai lankydavosi dar būdama vaikas.
„Gėlės, sodai visada buvo šalia, nuo pat vaikystės, tai nebuvo kažkas naujo, nematyto ir neregėto, tik atėjo toks laikas, kada galėjau skirti tam dėmesio“, – šypteli pašnekovė.
Kurį laiką sklype nebuvo visiškai nieko, kadangi namą statėsi patys, turėjo tuščią, plyną lauką. Anksčiau laiko kurti sodą nebuvo, tačiau užaugus vaikams, atsiradus daugiau laisvo laiko, atsirado ir galimybės susikurti ramybės oazę.
Nuo pat pradžių ji žinojo kelis dalykus, pirmiausia, norėjo, kad sodas susilietų su supančia gamta. Šalia sklypo teka Ventos upė, auga dideli, tvirti medžiai, žoliniai augalai.
„Taip atsirado ir beržai sodo gale, ir pušys – sodo pagrindą sudaro medžiai, kadangi labai gerai dera su kraštovaizdžiu, sodybą supančia aplinka. Gyvename prie upės, čia auga žoliniai augalai, tad ir sode taip pat vyrauja žoliniai augalai“, – pasakojo S. Vaškevičienė.
Sode vyrauja balta spalva
Prie aplinkos ji derino ir spalvas – čia persipina žemiškos, ramios spalvos, žali, pilki atspalviai tačiau kone visi augalai yra balti. Taip Silva susikūrė harmonija, švara ir jaukumu dvelkiantį poilsio kampelį, kuris vakarais atrodo magiškai.
Čia nė vienas augalas neauga pavieniui – visi sodo gyventojai turi savo kaimynus ir kompanionus. Silva sako norinti, kad augalų būtų tiek, kad net tiršta, tad ko reikia, tą pasidaugina, jei ko norisi – nusiperka.
Pavasarį pražysta savo kvapu svaiginantys jazminai, vėjyje svyruoja lendrūnai, eraičinai, kiti žoliniai augalai, vėliau savo įstabiais žiedais ima džiuginti ir rožės, hortenzijos, kiti tarpusavyje derantys augalai, o daugiau spalvų įneša vis labiau populiarėjančios patagoninės verbenos:
„Sode dominuoja labai paprasti augalai, juos renkuosi tokius, kurie trauktų vabzdžius ir būtų kvepiantys. Šiemet nuo pavasario labai gražiai žiūrėjosi valerijonai, visi jais džiaugėsi ir aš pati džiaugiausi – labai gražu. Turiu ir daug irisų, jie nuostabiai pražysta pavasarį.
Iš vasarinių gėlių auga zinijos, rožės, gauros, rasakilos ir dar daugybė kitų. Tai – labai paprasti augalai, nėra nieko brangaus ar prašmatnaus.“
Augalų pasirinkimą diktuoja kelios sodo savybės – dirvožemis yra smėlingas, be to, beveik visi augalai apsigyvena saulės atokaitoje.
Aplinką papildo ir įvairios sodo skulptūros – čia įsikūrė ilgakojės gervės, tarp gėlių įsitaisiusi karūna, o pailsėti visada kviečia Provanso stiliaus suolelis. Tad Silva praminė savo ramybės oazę „Mažmožių sodu“, nes daug dėmesio skiria smulkmenoms, sodas kuriamas neskubant, nors svarsto galbūt pavadinimą keisti.
Į sodą eina kasdien
Silva įsitikinusi – atsirinkus esamoms sąlygoms tinkančius augalus, priežiūra tampa itin paprasta.
„Sodą prižiūrėti reikia kasdien. Aš jį apeinu kiekvieną rytą, ką reikia – paformuoju, ką reikia – pasodinu, apkarpau, bet priežiūros nėra daug, nes augalai susodinti tankiai, į vieną metrą nuo šešių iki devynių augalų.
Jie paslepia, užgožia vienas kitą, todėl pagrindinis ravėjimas yra pavasarį ir rudenį, kai pradeda želti žliūgės ar kitos žolės arba nusipjauna augalai.
Darbo yra, bet viską galima suspėti. Mano darbo diena užimta, dirbu daug valandų, bet parėjusi vakarais tikrai spėju susitvarkyti. Priežiūra neužima daug laiko, jeigu nuolat prižiūri ir rūpiniesi – nereikia verstis per galvą ir tupėti prie augalų savaičių savaites“, – kalbėjo S. Vaškevičienė.
Vasarą pats pagrindinis darbas yra laistymas, augalų ji nepamiršta ir vieną kitą kartą patręšti, tačiau pastebi, kad puikiai pasiteisina gėlynų mulčiavimas nupjauta žole – tai ne tik padeda išlaikyti drėgmę ir sudaro nepalankias sąlygas augti piktžolėms, bet ir yra natūrali trąša.
Patarimas – klausyti širdies
Sodas ir toliau plečiasi, Silva šiuo metu pildo dar vieną žemės lopinėlį. Kiekviena sodo vieta apgalvota, suplanuota, nė vienas augalas neatkeliauja neapgalvojus, kur jis įsitvirtins ir bujos.
„Žiemos vakarais, kai nebėra darbų sode, grįžusi iš darbo braižausi, planuojuosi – atsirenku augalus, pasižiūriu jų žydėjimo laiką, aukščius ir pavasarį ko reikia, tą įsigyju, ką esu susirašiusi, nesiblaškau ir nesimėtau.
Reikia pasiplanuoti, aiškiai žinoti, ko nori, nes yra daugybė augalų ir visų tikrai nesupirksi. Svarbu, kad sodas atlieptų norus ir, aišku, laiką, kiek jo gali skirti“, – dalijasi pašnekovė.
Grožio apsuptyje kasdien vaikštanti Silva paklausta, ką patartų norintiems susikurti svajonių sodą, sako, kad svarbu išsiryškinti viziją, turėti planą, bet užvis svarbiausia – klausyti savo širdies balso.
Ji pati viską daro vedina nuojautos – dar svarstė studijuoti kraštovaizdžio dizainą, bet nusprendusi, kad kliausis savo sugebėjimais, kibo į darbus ir dabar džiaugiasi svajonės išsipildymu susikūrusi tokį sodą, apie kokį svajojo.
Bet kur cia tas grožis
Gal nuotraukos klaidina,cia labiau panašu i lauko pievas
