Moteris sako, kad patį vartojimą nulemia įvairios aplinkybės ir akcentuoja, kad vaikai, kilę iš šeimų, kuriose buvo ar yra vartojami kvaišalai, turi didesnę riziką tapti vartotojais.
„Didesnę riziką taip pat sukelia blogi santykiai šeimoje, sudėtinga šeimos situacija, pvz., skyrybos, sudėtinga adaptacija mokykloje, kai vaikas neturi draugų, jaučiasi atstumtas, arba prasti santykiai su mokytojais, arba jaučia, kad suaugusiųjų lūkesčiai jo atžvilgiu yra per aukšti, o jis nebepajėgia pasiekti tos kartelės arba pastoviai išsilaikyti toje aukštų lūkesčių zonoje.
Įtaką gali daryti draugų spaudimas ir negebėjimas jam atsispirti, ypač jei vaiko savivertė yra žema. Taip pat turėjimas pernelyg daug resursų: laiko ir pinigų, nes, tokiu atveju, tarsi nebėra ką veikti, nebėra kur savęs padėti ir traukia išbandyti rizikingas veiklas, ypač jei kvaišalai yra lengvai prieinami“, – teigia vaikų psichologė.
Kaip reiktų elgtis įtarus, kad vaikas vartoja kvaišalus?
Moteris pripažįsta, kad jausmai, kurie gali apimti tėvus, sužinojus, kad vaikas vartoja kvaišalus – nėra lengvi. Kartais tėvams gali būti sunku tuo patikėti ir jie kažkurį laiką gali nesąmoningai bandyti neigti problemą, ieškoti požymiams kitų pateisinimų.
„Išgyventi gėdą ir kaltę dėl to, kad jie kažką galbūt pražiūrėjo ar neįvertino, netinkamai sau išsiaiškino ir tai galbūt reiškia, kad jie – blogi tėvai. Arba gali jausti pyktį, arba baimę ir beviltiškumą, kad situacijos kontrolė yra prarasta ir neaišku, ką daryti ir kaip elgtis. Išgyventi šiuos jausmus yra natūralu, svarbu juose nepaskęsti ir prisiminti, kad svarbiausias šioje situacijoje yra vaikas. Vardan vaiko būtina ieškoti pagalbos ir jam, ir sau.
Labai svarbu tokioje situacijoje nesielgti impulsyviai, nedemonstruoti menkai kontroliuojamo pykčio ar nusivylimo vaiku, o kiek įmanoma ramiau apsvarstyti, kas galbūt vyksta ir kaip galima elgtis, norint padėti vaikui.
Be abejo, vienas pirmųjų žingsnių – pokalbis su pačiu vaiku. Jo metu taip pat patartina stengtis išlaikyti neutralų emocinį foną, įvardijant savo emocijas („aš nuliūdau/sunerimau sužinojęs/usi...“), o ne jas nevaldomai demonstruoti, nes nevaldomas tėvų emocijas vaikas priims kaip jų pasimetimą, išgąstį ar vaikui pavojingą pyktį“, – pasakoja moteris.
Vilija Malinauskaitė akcentuoja, kad ramus dalykiškas tėvų pokalbis paauglį nuteiks kur kas konstruktyvesniam dialogui. Tėvai turi pasiruošti, kad vaikas gali neigti, jog yra vartojęs kvaišalus.
Tokiu atveju, tėvų tikslas turėtų būti ne bet kokia kaina pirmo pokalbio metu išgauti vaiko prisipažinimą, o stiprinti ryšį su vaiku, parodyti vaikui savo meilę ir nuoširdų rūpestį dėl vaiko sveikatos ir ateities perspektyvų, kuriuos neabejotinai neigiamai paveiktų kvaišalų vartojimas.
„Paaugliui svarbu pajusti, kad tėvai su juo kalbasi ne dėl to, kad jį „pagautų“ ir nubaustų, o dėl to, kad jis jiems nuoširdžiai rūpi, dėl to, kad jis turi realią problemą, ir tėvai pasiryžę būti kartu su juo, o ne prieš jį, ir kartu su juo rasti kelią kaip išeiti iš tos situacijos.
Pasijutęs saugus, paauglys atsivers kur kas noriau. Svarbu skirti pakankamai laiko išsiaiškinti, ką vaikas tariasi gaunąs, vartodamas kvaišalus: pvz., ar jam atrodo, kad tokiu būdu jis užsitikrina draugystę su jam svarbiais žmonėmis;
Jei įtarimai, kad paauglys vartoja kvaišalus, pastivirtina tai tėvams pravartu kreiptis į specialistus: priklausomybės ligų specialistus, gydytojus-psichiatrus, šeimos gydytojus ir gauti specialistų patarimus, koks gali būti tolesnis veiksmų planas“, – apie priklausomybes kalba psichologė.
Požymiai, kad vaikas vartoja narkotikus
Vilija Malinauskaitė teigia, jog tėvams vertėtų atkreipti dėmesį į pakitusį vaiko elgesį. Tai gali būti keistas nuo drabužių sklindantis kvapas, paraudusios akys, pasikeitę vyzdžiai, paraudimas aplink nosį, emocinis nestabilumas, dirglumas, kartais balansuojantis ant neadekvatumo ribos, pvz., didelis agresyvumas, isteriškas kikenimas ar panikos atakos, kalbėjimo manieros ir tarties pasikeitimai, džiūstanti burna, padidėjęs prakaitavimas, nuolatinis nuovargis ir mieguistumas.
„Kvaišalai yra skirtingi, jų poveikis organizmui taip pat skiriasi, todėl vertėtų pasidomėti, koks yra kiekvienos kvaišalų grupės poveikis.
Taip pats svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek noriai vaikas dalyvauja šeimos gyvenime: galbūt jis ėmė šalintis tėvų, stengiasi nusišalinti nuo bendrų šeimos veiklų, stengiasi kuo daugiau laiko leisti vienas, nebesidomi tomis veiklomis, kurios anksčiau jį džiugindavo.
Šie dalykai nebūtinai rodo, kad vaikas vartoja kvaišalus, paaugliams apskritai būdingas autonomijos poreikio ir savarankiškumo augimas, tačiau jei yra jausmas, kad vaikas tarsi „iškrenta“ iš šeimos gyvenimo – naudinga pasidomėti, o kas gi vyksta su juo ar jo gyvenime.
Panašus indikatorius gali būti ir sumažėjusi motyvacija mokytis, suprastėję pažymiai, vangumas, dėmesio koncentracijos problemos. Galbūt tai nėra susiję su kvaišalais, tačiau tai gali būti požymis, kad paauglio gyvenime atsirado sunkumų, ir jam reikalinga tėvų ar kitų suaugusiųjų pagalba“, – pasakoja vaikų psichologė.
Svarbu saugi aplinka ir artimas ryšys
Vilivija Malinauskaitė teiga, kad svarbu ne tik aplinka, bet kontakto kokybė su savo vaiku, arba kitais žodžiais tariant, kiek gilus ryšys yra tarp tėvų ir vaiko. Moteris akcentuoja, kad yra labai svarbu neužsipulti vaiko, nežeminti jo, nesužeisti jo savivertės, neatstumti jo.
„Kalbėtis jautriai ir kartu dalykiškai, nebijant įvardinti tiesiai: „Žinau, kad vartoji kvaišalus ir noriu su tavimi apie tai pasikalbėti, nes man rūpi tu, tavo gyvenimas ir tavo ateitis.“
Situacijos suvokimą ir priėmimą gali komplikuoti tai, kad kvaišalų vartojimas gali ateiti iš vaiko artimiausių draugų. Tėvams iš nerimo ir noro apsaugoti savo vaiką gali kilti noras apriboti arba visai nutraukti didžiąją dalį ar net visus vaiko socialinius kontaktus, apriboti veiklas už namų sienų, nebeduoti dienpinigių ar taikyti namų areštą, išleidžiant tik į mokyklą.
Deja, bet tokie būdai gali atnešti daugiau žalos negu naudos, ir jie tikrai neleis vaikui pasijusti saugiu. Tėvai turi aptarti su paaugliu tiek planą, kurio jie laikysis, tiek labai aiškiai nubrėžti ribas, kas galima, o kas ne, tiek numatyti pasekmes.
Pavyzdžiui, jei iki to laiko vaikas galėdavo susitikti su savo draugais už namų sienų, tai kažkurį laiką jis gali susitikti su draugais tik savo namuose ir tik juose esant tėvams. Tokiu būdu paauglys nepraranda jam būtino bendravimo su bendraamžiais, tėvai nepraranda situacijos kontrolės, ir paauglys mokosi patirti elgesio pasekmes ir prisiimti atsakomybę“, – pasakoja V. Malinauskaitė
Psichologė teigia, kad paaugliams svarbu jausti, kad tėvai juos myli ir priima, net jei jie ir pasielgė nederamai, tėvai juos priims ir išklausys visada ir padės ne tik tada, kai jie pateisina visas tėvų viltis, bet ir tada, kai vaikai pakliūna į realią bėdą.
„Iš kitos pusės, paaugliams svarbu jausti, kad tėvai juos stebi ir, esant reikalui, taip pat ir kontroliuoja, ir turi pakankamai galios apsaugoti nuo klaidingo elgesio, taip pat turi pakankamai jėgos atlaikyti savo paauglio vaiko pasipriešinimą, nepasitenkinimą, pyktį ir kitus nemalonius jausmus ir elgesio būdus, patys išlikdami pakankamai emociškai stabilūs, pakankamai aiškiai nubrėžiantys ribus ir pakankamai atkakliai ir nuosekliai besilaikantys taisyklių ir kitų tarpusavio susitarimų“, – sako ji.
Kaip vaiką apsaugoti nuo kvaišalų vartojimo?
Psichologė pabrėžia, kad paauglystėję didelę įtaką daro draugai, tačiau tėvų svarba tebėra didelė. Tėvai yra ta instancija, kuri neleidžia paaugliams „išsilieti per kraštus“, jie yra tie, kurie normalizuoja paauglio norus tada, kai paauglys siekia nuversti visas ribas.
„Vaikai ir paaugliai stebi, kokį gyvenimo būdą gyvena jų tėvai ir mokosi iš jų. Jei tėvai atsainiai žiūri į alkoholio ir tabako gaminių vartojimą, didelė tikimybė, kad vaikai tai supras kaip tylų leidimą vartoti.
Gal tai skamba keistai, tačiau būna ir tokių tėvų, kurie ne visiškai skiria, jog kai kas, kas yra legalu ir tinkama suaugusiems, gali visiškai netikti nepilnamečiams ir asmenims iki 20 metų amžiaus. Kai skirtumo nejaučia tėvai, jų vaikams pajusti ribą tarp vaikų ir suaugusiųjų gyvenimo yra labai sunku.
Jei tėvai nori, kad jų vaikai nesirinktų rizikingų eksperimentų, apie kvaišalų žalą jie turėtų pradėti kalbėtis su savo vaikais dar iki paauglystės. Geriausia pradėti kalbėtis tada, kai vaikas ima klausinėti apie alkoholį, cigaretes ir narkotikus.
Klaidinga manyti, kai kad vaikas yra dar per mažas, per anksti jam pasakoti apie tokius dalykus, ir kad jis nieko nesupras. Jei jam kyla klausimai – vadinasi, jis jau yra pasiruošęs išgirsti atsakymus. Jei jų neišgirs iš tėvų – atsakymų ieškos kitur ir nebūtinai tai bus teisinga ir vaikui tinkanti informacija, netgi gali būti taip, kad jis gaus visiškai iškreiptą informaciją. Kuo mažesnis vaikas – tuo konkrečiau ir paprasčiau reikia atsakyti į jos klausimus.
Gerai būtų paklausti, iš kur jis sužinojo apie kvaišalus, ramiai išsiaiškinti, kas jis apskritai apie juos žino“, – teigia Vilija Malinauskaitė.
Psichologė Vilija Malinauskaitė sako, kad kalbant su pradinukais verta jų supratimą orientuoti į tai, kad kvaišalai yra žmogaus sveikatai žalingos medžiagos, nuo kurių vartojimo žmogus gali susirgti visam gyvenimui. Moteris paaiškina: jei vaikui kyla klausimai, tai kodėl kažkas tas medžiagas gamina, galima paaiškinti apie tai, kad yra blogi, nesąžiningi žmonės, kurie tokiais blogais būdais siekia užsidirbti sau pinigų.
„Galima remtis pasakų ir filmų analogija: yra geri veikėjai ir yra blogiečiai, kurie tiesiog daro blogus darbus.
O kalbantis su paaugliais svarbu akcentuoti, kad kai kuriems jo bendraamžiams gali atrodyti, kad kvaišalai yra tarsi pramoga arba tarsi problemų sprendimo būdas. Jie gali sakyti, kad kvaišalus vartoti yra „kieta ir smagu“, tačiau tai yra tik saviapgaulė“, – pasakoja Vilija Malinauskaitė.
Su paaugliais svarbu kalbėti realių faktų kalba
Moteris sako, kad nuo mažų dienų svarbu stiprinti ryšį su vaikais, nes tai irgi ženkliai mažina kvaišalų vartojimo riziką. Ryšio stiprinimas – tai:
– Aiškus šeimos vertybių įvardijimas ir jų laikymasis.
„Kol vaikas mažas, diskusijos apie jas, kai jis tampa paaugliu. Pasaulis yra sudėtingas, ir kuo vaikas yra mažesnis, tuo jam sunkiau suprasti, kas yra gera, o kas – bloga, todėl ikimokyklinukams ir pradinukams yra svarbu, kai tėvai jiems parodo orientyrus.
Paaugliai linkę kvestionuoti tėvų vertybes ir tai yra visiškai normalu, tačiau jiems patinka diskutuoti apie tai, kas yra teisinga, kas – ne; kas vertinga, kas – ne; kas šiuolaikiška, kas – ne. Dalį tėvų vertybių jie atmes, dalį priims, tačiau aiški tėvų pozicija ir atviros diskusijos leis jiems išmokti, kaip patiems susikurti savo vertybes ir atpažinti, kas yra gera ir tinkama, o kas – ne.
Paaugliai, kurių šeimose vertybės yra neišplaukę, o pakankamai aiškiai įvardijamos, lengviau atranda argumentų pasakyti „NE“ veikloms ir žmonėms, kurie jiems atrodo netinkami“, – sako psichologė.
– Prasmingas laiko leidimas.
„Kol vaikai yra maži, jie kartu su tėvais išmoksta, kas yra prasmingas laiko leidimas: bendros veiklos buityje, bendros pramogos, bendros filmų peržiūros ir jų aptarimas, šeimos žaidimai ir pan., o taip pat ir poilsis, kai šeimos nariai yra pavargę ir nedaro nieko, kas stipriai stimuliuoja smegenis.
Ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams naudinga lankyti įvairius būrelius, tokiu būdu jie atranda įdomias veiklas, naujus draugus, sužino naujų dalykų apie save: kas sekasi geriau, kam jie gabūs, ką jie gali naujo išmokti, o kai kurie ir išmokyti savo draugus. Tokiu būdu jie atranda gebėjimų ir kompetencijų svarbą ir pajunta saviraiškos malonumą“, – teigia Vilija Malinauskaitė.
– Bendravimas
„Ne tik su vaiku, bet ir su jo draugais. Skatinti vaiką kviestis savo draugus į svečius, susipažinti su geriausių draugų tėvais. Nebijoti sutrukdyti vaikams žaisti, užsukti į jų erdvę, pakalbinti draugus, pasidomėti, ką jie veikia. Kalbėtis su vaiku, kas apskritai yra draugai, kokie draugai yra geri, kokie gali būti netinkami būti draugais ir pagal ką juos atskirti, kodėl ir kaip netinkamos draugystės gali sugadinti paties vaiko gyvenimą“, – sako moteris.
– Mokėjimas išklausyti vaiką ir domėjimasis tuo, kas jam svarbu.
„Mokėjimas klausytis skatina vaiką išsikalbėti, jis išmoksta atviriau reikšti savo jausmus ir kalbėtis apie savo problemas. Kartu jis jaučiasi ne vienas, o esantis svarbia šeimos dalimi, kurios galima prašyti pagalbos tada, kai to reikia.
Jis jaučia, kad jo jausmai ir problemos nebus nuvertinti, todėl jaučiasi saugus, jais besidalindamas. Kol vaikai maži – svarbu aktyviai klausti ir domėtis, vėliau jie patys išmoks pradėti pokalbį ir dalintis, tačiau net ir tada laiks nuo laiko vis aktyviai domėtis, kuo gi vaikas gyvena.
Su paaugliais labai svarbu kalbėtis apie jų ateitį, tiek profesinę, tiek bendrai gyvenimišką, kaip jie ją mato. Kartais jų ateities vizijos, ypač pradiniuose paauglystės etapuose, gali skambėti miglotai ir netgi utopiškai, svarbu būti kantriems ir tolerantiškiems, nenuvertinti vaiko svajonių.
Su laiku paauglio vizijos ir svajonės išsigrynins, kai kurios numirs natūralia mirtimi kaip nerealios, kai kurios taps konkrečiai pasiekiamais tikslais. Svarbu, kad vaikas galėtų su tėvais kalbėtis apie labiausiai fantastiškas
Svarbu, kad visas šis ryšio gilinimo procesas šeimoje būtų ne impulsyvūs nevaldomi momentai, o realiai pastovus tęstinis procesas. Jis leis vaikams ne tik matyti tėvus, bet ir juos jausti, lygiai taip ir tėvai, galės jausti savo vaikus“, – pasakoja psichologė Vilija Malinauskaitė.
