Vienos iš Kauno skyriaus savanorių Vaidos Rudminienės balsas kalbant apie savanoriavimo patirtį prisotintas džiaugsmo: net klausant užsimerkus galima suprasti, kad moteris šypsosi.
„Man 44 metai, palaukit, bendrai, reikia paskaičiuot. Taip, 44. Dirbu samdomą darbą, turiu savo tris vaikus. 20, 18 ir 15 metų“, – save pristato iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorė.
Moteris pasakoja, kad pajutusi, jog vaikai yra savarankiški pradėjo ieškoti veiklos, kuriai galėtų paskirti savo veiklą. Prie to prisidėjo ir dukros. Viena dukra papasakojo apie galimybę savanoriauti Kauno klinikose, o kitai užsiimti savanoriška veikla reikėjo mokykloje.
„Dukra buvo davusi sąrašą, sakė, kad iš jo reikės pasirinkti ir kažkur nueiti pasavonoriauti. Peržvelgiau sąrašą ir ten buvo daug vaikų dienos centrų, daug prieglaudų. Tada man kilo tokia mintis, kad viena ir kita žiūrinėja, aš irgi norėčiau kažką pabandyti! Pabaigiau savanorystės kursus Kauno klinikose ir ėjau tada į lopšelio gatvėje esančius vaikų namus.
Bet ten savanorystė tokia buvo visiškai kitokia: tu nueini kada nori ir tiesiog ne visada jautiesi reikalingas: vaikai žaidžia auklėtojų yra daug. Gaudavosi taip, kad nueini pažaidi šiek tiek, sako, imkit vieną ar du, pažaiskit, tai ta savanorystė buvo tokia“, – pasakoja Vaida.
Negalėjo nepakviesti
Moteris pradėjo savanoriauti nuo pat „Niekieno vaikų“ veiklos pradžios Kaune. Ji teigia, kad visuomet stebėdavo savanorių darbą Vilniuje ir laukė, kol ši iniciatyva atsikels ir į jos miestą.
„Atsimenu valgyt dariau, net atrodo puodas užkais, pildžiau ir galvojau, kad jeigu manęs nepakvies, tai aš kažką blogai supildžiau, nes negali manęs nepakviesti. Aš labai noriu. Visą laiką stebėdavau, kaip savanoriauja Vilniuje ir tiesiog laukdavau, kada pas mus prasidės.“, – juokiasi Vaida.
Tokiame laisvalaikio praleidime – savanoriavime – Vaida mato labai didelę prasmę ir sako, kad savanoriaudama turtėja: ne materialiai, o dvasiškai. Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai būna su vienišais vaikais palatoje ir rūpinasi jais, kad suteiktų vaikams reikiamą emocinį palaikymą: žaidžia, ramina, guodžia, moko naujų įgūdžių, palydi į procedūras.
Moteris vis dar labai aiškiai prisimena ir patį pirmąjį apsilankymą pas vienišą vaikelį. Tai buvo beveik 3 mėnesių berniukas. Savanorės buvo sugalvojusios jam daug vardų – vadindavo mylimuku, širduku.
„Nuėjus širdis ir džiaugėsi, ir plyšo. Labai gera buvo. Tas savanoriavimas buvo gana lengvas, nes vaikutis buvo jau labai mažutis. Mes jį tiesiog ant rankų nešiojom ištisai, nes padedi jį, o ištisai kniurkia.
Sesutės atėjusios sakydavo, kad mes išlepinsim jį ir nebus jis paskui be savanorių. Bet mes sakėm, kad mes jo tiesiog nepaliksim ir jeigu reikės, tai mes ir naktim būsim ir kiek reikės, tiek būsim. Nuramindavom jas, kad nebijokit, mes jį nešiosim kiek reikės ir nepaliksim be priežiūros“, – pirmąjį nuo vienišumo gelbėtą vaikelį prisimena Vaida.
Vadovaujasi šia akimirka
„Tiesiog bėgi, leki po darbo, nes lauki to susitikimo. Matai, kaip jie tave pasitinka, kokiom akelėm ir tu tiesiog skubi. Dažniausiai palatos su stiklais, tai visą laiką tas pirmasis kontaktas būna ir tada neri į palatą“, – apie susitikimų džiaugsmą pasakoja moteris.
Tačiau ne viskas buvo taip paprasta ir gražu. Savanoriaudama supranta, kaip gyvenime viskas trapu ir laikina, kad džiaugtis reikia kiekviena akimirka. Pasak Vaidos, pradžioje savanoriauti buvo labai sunku, nes vis galvodavo, kas toliau lauks to vienišo vaiko.
„Vėliau išmokau truputėlį, kad aš jam suteikiu, ką galiu, čia ir dabar. Suteikiu, ką galiu geriausia, nes aš už visų gyvenimus negalėsiu atsakyti. Pradžioj atrodo, kad paimsi visus ir įsivaikinsi, ir prižiūrėsi“, – atvirauja moteris.
Greit užsimezgęs ryšys
Iniciatyvos savanoriai dažniausiai lanko vaikus, kurie neturi artimųjų arba yra paimti iš riziką keliančios aplinkos. Vaida pasakoja, kad ji stengiasi nesikapstyti po vienišo vaiko istoriją, o tiesiog būti su tuo vaiku. Tačiau moteris pasakoja, kad vieną kartą teko gauti net padėką iš vaikų namų vadovės, už tai, kad buvo kartu su sunkiai sergančiu vaiku.
„Per motinos dieną taip netikėtai paskambino ir parašė, kad atvežė 8 metų autistą berniuką, sako, Vaida gal tu gali padėti. Buvo motinos diena, aš žadėjau važiuoti pas savo mamą, pas močiutę tiksliau dar, bet pagalvojau, kad gerai: bus man kitokia šventė. Labai bijojau. Su šia liga sergančiais vaikais realiai niekada nebuvau susitikusi gyvai.
Prieš tai budėjęs savanoris man truputį papasakojo, kaip ten bus, parodė, ką jis ten darė. Kai jis išėjo, mes tiesiog su tuo vaiku, atrodom kažkokį vidinį ryšį. Jis buvo toks ramus, mes taip gerai leidom laiką. Aš taip greitai jo ženklus visus supratau. Sakau, kad buvo geriausia motinos diena. Aš tiesiog džiaugiausi, kad tą dieną skyriau tam vaikui ir mačiau, kaip ir jam gera, kad jį supranta ir man gera, kad aš jį suprantu“, – pasakoja savanorė.
Tačiau Vaida teigia, kad už tokį savanorių pasiaukojimą dėkoti linkę ne visi. Buvo nutikimas, kai einant paskiepyti nuo įvairių ligų, savanorės sulaukė replikų, ko jos eina pas vaikus, juk pasaulio išgelbėti nepavyks.
„Aš kaip sakau, aš ir neinu pasaulio gelbėt, aš einu vienam vaikeliui pagelbėti ir dėl to jaučiuosi labai laiminga. Nebūtina išgelbėti viso pasaulio“, – teigia moteris.
