Po beveik parą trukusios varginančios kelionės, pasiekėme Irkutsko miestą, įsikūrusį giliai Sibire. Irkutskas - tai vienas svarbiausių Sibiro miestų, esantis prie Transsibiro magistralės, srities centras prie Baikalo ežero ir Angaros upės, įkurtas 1661 metais.
Irkutskas lietuviams daugiausiai asocijuojasi su vienu iš tragiškiausių XX a. vid. istorinių įvykių – trėmimais bei kalinimais. Tūkstančiai lietuvių buvo įkalinti ir ištremti į Irkutsko sritį, kur lietuviai tremtiniai dirbo pačius juodžiausius darbus. Žinoma, nemaža dalis jų amžinai pasiliko ten.
Lozungas
Vienas iš Irkutsko srities akcentų – didingasis Baikalo ežeras. Kaip žinia, tai pats giliausias ežeras Žemėje, kurio didžiausias gylis – 1637 m. Jo ilgis - 636 km, o didžiausias plotis 79,4 km. Be to, jame kaupiasi net 1/5 viso planetos gėlo vandens resursai. Rusai pasakoja įvairiausias legendas, kuriomis yra apipintas šis Sibiro „perlas“. Viena iš jų pasakoja, jog Dievui skrendant virš didžiulės Sibiro teritorijos, nuo speigo jam nušalo rankos ir išmetė visus turimus turtus, kurių pati brangiausia – Baikalo ežeras.
Irkutsko oro uoste mus pasitiko lietuvių bendruomenės atstovas Sergejus, kuris su šeima mums labai padėjo beveik viso kelionės metu.
Dar prieš mūsų kelionę Lietuvoje apsilankiusi Irkutsko lietuvių bendrijos pirmininkė Liudmila Strižniova papasakojo, jog Irkutsko lietuvių bendruomenės jaunimas labai aktyviai dalyvauja saviveikloje: šoka, dainuoja ir t.t., bet, deja, neturi tautinių rūbų ar medžiagos jiems pasisiūti. Todėl buvo kreiptasi į Mažeikių choreografijos mokyklą, kuri maloniai sutiko padovanoti šokių kolektyvo „KAUŠKUTIS“ nenaudojamus drabužius. Tad kelionės dalyviams teko atlikti šią misiją - dovaną nugabenti ir perduoti lietuvių bendruomenei. Jau mums grįžus atgal į Lietuvą, telefonu L. Strižniova nuoširdžiai dėkojo už šią dovaną: „mes persiųsime, prisitaikysime pagal savo poreikius, kad tik būtų kokia nors tautinės medžiagos skiautelė, kurių taip mums trūksta“ – džiūgavo ji.
Chužyras
Tai centrinis miestas Olchono saloje, Baikalo ežere (Rusijos Federacijoje). Gyvenvietė sparčiai plečiasi, statomi nauji namai, kuriasi viešbučiai turistams. Žinoma, kam yra tekę pabuvoti Vakaruose, suvoks, jog salos „viešbučiams“ dar tolokai iki tokio pavadinimo. Atsiranda tik pirmos iniciatyvos kurti palankesnes sąlygas turistams, kurių kiekvienais metais Sibire vis daugiau ir daugiau. Namukų nakčiai nemažai, tačiau jų pritrūkus – ne problema. Visiškai natūralia veido išraiška siūloma apsistoti senuose vagonėliuose. Mums taip patinka, juk tai tikra egzotika, kurią gali pajusti tikrai nedaugelyje šalių ar apskritai pasaulio vietų. Tačiau kaip iš pirmo žvilgsnio pastebėjome, į šiuos kraštus keliauja turistai, kurie tikrai žino kas jų laukia ir kokios sąlygos čia siūlomos. Niekam čia nesukelia problemos prie „viešbučio“ stovintys lauko tualetai ar žvyruoti takeliai, po lietaus tampantys sunkia užduotimi tiems, kas ketina išlikti sausi. Saloje yra kelios parduotuvės, valdžios pastatas, mokykla, ligoninė, Mieste išlikęs žuvies perdirbimo cechas, kuriame anksčiau dirbo lietuviai tremtiniai. Tačiau išvykus lietuviams ar jiems mirus, jis sunyko. Taip pat mieste dar stovi tebeveikiantis vaikų darželis, kurį 5 deš. pastatė irgi lietuviai.
Birželio 12-14 dienomis Irkutsko lietuvių bendruomenė organizavo dviejų simbolinių kryžių pastatymą Ust Ordinsko ir Chužyro lietuvių tremtinių kapinėse. Kryžiai dar pernai buvo nulieti iš ketaus lydinio, kad būtų ilgaamžiai. Taigi du tokius pagerbimo kryžius ir padėjome pastatyti. Abejos kapinės taip pat buvo aptvarkytos, iškirsti medžiai, iškapoti krūmai, atstatyti maumediniai 6-8 m. aukščio kryžiai.
Sarančetas
Sarančeto kaime buvę lietuvių namai
Sarančete sutikome dar tebegyvenančią vienintelę tautietę Justiną Jonikaitę Tereščenko, kurios šeimą - tėvus su septyniais vaikais - ištrėmė 1949 m. kovo 25 d. iš Tauragės. Kaip pasakojo Justina, jos šeima buvo atitremta į netoliese Sarančeto esantį Talaja kaimą. Justina ten gyveno iki pat 1956 m. ir tuo metu mokėsi Selenaja kaime. Iš pradžių į Talaja kaimą buvo atitremta daugybė lietuvių šeimų, kurios vėliau buvo išsklaidytos po kitas gyvenvietes.
Lietuvė liko gyventi Sibire, susirado vyrą rusą Nikolajų. Ji pasakojo, jog kiekvienais metais stengiasi sugrįžti nors trumpam į tėvynę, aplankyti artimųjų kapus.
Kaip ilgesingai ji mus išlydėjo, kaip ilgai dėkojo ir kartojo padėkos žodžius, kad mes ją aplankėme. Pajutau, jog mes jai suteikėme supratimo, kad ji nėra pamiršta.
Biriusinskas
Vienos didžiausių lietuvių tremtinių kapinių visame Sibire – tai Biriusinsko kapinės. Čia suskaičiuojama apie 250 lietuviškų kapų. Tai antros pagal dydį lietuvių tremtinių kapinės Sibire po Igarkos kapinių. Didžioji dalis lietuviškų kryžių yra betoniniai, gan gerai išsilaikę, tačiau jau reikalaujantys kruopštaus rankų darbo.
Biriusinske aplankėme čia vis dar gyvenančią lietuvę Danutę Urbonavičiūtę Startienę (g.1933 m.) – jos šeimą, tėvus ir 3 seseris ištrėmė taip pat 1949 m. kovo 25 d. Danutės brolis buvo ištremtas į lagerį. Su vyru lietuviu Danutė išsiskyrė, kada dukrai buvo 2 metai, taip ir liko Danutė gyventi Sibire.
Biriusinske vis dar stovi hidrolizės fabrikas (techninio spirito fabrikas), kurį statė ir ten dirbo lietuviai, šiuo metu dar tebeveikiantis. Biriusinske taip pat yra medžio apdirbimo įmonė. Anksčiau taip pat stovėjo ir plytinė, kurią pastatė ir joje dirbo tremtiniai lietuviai.
Stary Akulšet
Gyvenvietė nuo Taišeto nutolusi apie 15 km. Kapinės yra visai šalia miestelio. Deja, lietuviškų kapų išlikę yra vos penketas. Vis dar stovi tvorelė, porą medinių paminklų, vienas iš jų stipriai supuvęs. Kapai buvo apaugę krūmais, medžiais, kuriuos mūsų grupelė iškirto.
Sujaudina užrašas ant kryžiaus kapinėse:
Nutilot Jūs kaip juoda žemelė,
Palikot našlaičius namus.
Tik Jūsų tėviškės žodžiai ir meilė,
Liko mums vaikams atminimas brangus.
Kotryna ir Izidorius Giedraičiai
Uodų ir muselių rojus
Kvitoko kapinės išsiskyrė lietuviškų kapų gausa. Kryžių, kurie yra 3-4 m. aukščio, priskaičiuojamos kelios dešimtys. Dalies kryžių kryžmės yra nukritusios arba apipuvusios, tačiau vertikalios dalys dar tvirtai laikosi. Kapinaitės yra tankiai apaugusios krūmais ir medžiais. Nemažai lietuvių palaikų išvežta į Lietuvą.
Šios kapinaitės išsiskyrė ne tik daugybe aukštų lietuviškų kryžių, tačiau ir uodų, maškaros ir kitokių muselių gausa. Įvairūs parazitai kapinėse pasitiko itin nesvetingai, o palikdami rausvas vietas ir įkandimus ant kūno, tarsi bandė įrodyti, jog jie čia šeimininkai ir nevalia atvykėliams drumsti kapinių ramybės.
Idomu, jog lietuvio Grigaičio pastatytas namas Čapajevo gatvėje Kvitoko gyventojų laikomas gyvenamųjų namų etalonu.
Taišetas
Lukšaičių šeima
Taišeto lagerio liekanos
Šiame mieste sutikome dar vienu lietuvius - Aldona ir Petras Lukšaičius. Lietuviškai jie kalba tikrai labai gerai – nuostabu, kai Sibire dar išlikusi lietuvybė, kurie nepamiršo savo gimtosios tėvynės. Deja, kitų lietuvių tremtinių kalbos žinios daug skurdesnės – išblukintos laiko. Tikiu, kad jie išsaugoję savyje bent dalelę lietuvybės.
Vesioly
Buvusi miško kirtėjų ir sakų rinkėjų gyvenvietė Vesioly yra maždaug 18 km. nutolusi nuo Alzamajaus gyvenvietės. Šią buvusią lietuvių tremties vietą galima pasiekti tik pėsčiomis arba su visureigiu transportu. Kaimo jau nebėra. Likę tik buvusių pastatų liekanos, mėtosi namų apyvokos daiktai. Gyvenvietės vietoje – šienaujama pieva, o kita dalis apaugusi mišku. Ten, kur buvo siaurukas, auga krūmokšniai. Beieškodami buvusio kaimo liekanų, dar kartą įsitikinome, jog Sibire knibždėte knibžda meškų. Nors jų ir nematėme, tačiau vaikščiodami taiga pastebėjome išdraskytų samanų bei skruzdėlynų, o tai tik patvirtino faktą, jog vaikštome alkanų meškų ištryptais takais.
Taigi Sibiras – beribis savo platumu, turtingas savo gamta, vaišingas ir kartais nenuspėjamas čia gyvenančiais žmonėmis.
Tomo Kazulėno tekstas ir nuotraukos
