Aurimas sako, kad tiesiog toks jo būdas – renkasi keliones, kurių negalima įsigyti nuėjus į kelionių agentūrą. Pasak vyro, jeigu vis dėlto nusprendėte vykti į šią šalį, turite suprasti, kur kišate nosį. Šalyje įsisenėjusi filosofija – kariuomenė pirmiausia. Tai šalies kultūroje matosi labai aiškiai.
Kelionė prasideda Šiaurės Korėjos ambasadoje – čia pradedami tvarkyti dokumentai, suplanuojamas griežtas maršrutas, turi būti pateikiama biografija ir pasižadėjimai grįžti iš šalies, neparsivežti draudžiamos vaizdo ar garso medžiagos bei draudžiamų daiktų.
Aurimui labiausiai pasisekė, jog jam pavyko prisijungti prie keliautojų grupės ir visi šie dokumentai buvo sutvarkyti už jį – tereikėjo tik parašyti biografiją.
„Turėjau prisistatyti, kas aš esu, sukurti tą legendą. Žinoma, negalėjau sakyti, kad tarnauju krašto apsaugos savanorių pajėgose, nes turbūt nereikia sakyti, kaip reaguotų sužinoję, kad tokie žmonės nori apsilankyti. Lygiai taip pat būtų ir žurnalistams, kurie turi tikslą filmuoti, fotografuoti ar pasidaryti kažkokį reportažą“, – pasakoja klaipėdietis.
Turistai nuolat sekami
Vos išlipus iš lėktuvo Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane turistus pasitiko dvi gidės – rusakalbė Sun bei anglakalbė Lee – ir pasiėmė jų pasus. Šį veiksmą motyvavo labai paprastai – taip reikia. Jos nuolat klausinėjo, kodėl turistai fotografuoja ir filmuoja, ar kažką kels į „Youtube“.
„Mes tiesiog atsakinėjome, kad norime parodyti šeimos nariams, draugams ir galbūt taip pritrauksime daugiau žmonių atvažiuoti į Šiaurės Korėją. Bandydavo klausti pas kitus žmones apie tave. Toks informacijos kaupimas, sekimas šiuo atveju irgi buvo akivaizdus. Buvo vienu metu, kad mus sekė 3 automobiliai, 4 žmonės nepaleido mūsų iš akiračio, kad ir kur ėjome, akies krašteliu mačiau visur mus stebinčius žmones.
Negana to, viešbučio kambaryje pasiklausymo įranga sumontuota – matėsi į radijo imtuvą suvesti laidai. Tikriausiai visi puikiai žinome, kad radijui šiais laikais užtenka vos vieno plono kabelio, o ten į aparatą buvo suvesti 3 piršto storio kabeliai. Jie net nesistengė, kad kažkiek mažiau pastebima“, – pasakoja Aurimas.
Vyras įsitikinę, kad keliautojams svarbiausia atsiminti šiuos tris dalykus, jeigu nori būti saugūs: reikia gerbti vietos papročius, kultūrą ir įstatymus. Tie, kurie tai supranta, visados laukiami ir jiems nieko blogo nenutiks.
„Mes tikriausiai ne pirmieji ir ne paskutiniai, kurie padarė tą, ką padarėme – prisirinkome medžiagos ir dabar ją viešiname. Absurdas, kaip tu gali nematyti ir praleisti pro akis tokius dalykus, kad žmonės ravi, skina žolę savo rankomis. Kaip tu gali nematyti, kad žmonės neturi kuro ir įrankių elementarių prisirišę 10 žmonių bando išversti medį, kai pas mus pasiimtų pjūklą ir greitai jį nupjautų“, – įsitikinęs Aurimas.
Elektra – prabanga
Iš tiesų Šiaurės Korėjos sostinė – išpuošta ir paruošta turistų apsilankymams, o skurdesnieji kvartalai yra apjuosti betoninėmis tvoromis, už kurių patekti turistams yra neįmanoma. Pati didžiausia problema Pchenjane – elektros ir šildymo trūkumas.
„Pavyzdžiui, atvažiavus į šilko siuvinėjimo fabriką, pamatai labai gražius ir realistiškus darbus, bet negali praleisti pro akis to, kad lapkričio mėnesis, lauke minusinė temperatūra, o patalpos yra nešildomos ir sunkiai apšviestos.
Moterys dirba su paltais. Viduje, duok Dieve, keli laipsniai. Arba, pavyzdžiui, nuvažiavus į viešbutį viskas tvarkoje, bet temperatūra viduje tokia pat kaip lauke ir šildymas yra tik turistams skirtame kambaryje. Karšto vandens nėra, bet vėliau paaiškėjo, kad jo reikėjo tiesiog paprašyti ir būtų jį paleidę“, – pasakoja klaipėdietis.
Tai nėra vieninteliai dalykai, kurių trūksta paprastiems žmonės. Tik režimui lojalūs žmonės gali įsigyti automobilius, mobiliuosius telefonus arba gauti leidimą gyventi sostinėje, kurį galima labai lengvai prarasti. Jo netekti galima net tuo atveju, jeigu šeimoje gimsta neįgalus vaikas.
„Pas juos benzinas yra visiška prabanga ir jis pardavinėjama kilogramais – jo gauna tik išrinktieji arba tenka kontrabandos būdu atsigabenti iš Kinijos. Automobiliai važiuojantys garu ten yra normalus dalykas. Karinis transportas yra padarytas taip, kad jis galėtų būti varomas garu, nes karo atveju jie kuro tikrai negautų, o kariniai technikai jo reikia daug“, – sako jis.
Sostinėje – didybės manija
Pchenjano mieste stengiamasi sukurti įspūdį, kad Šiaurės Korėjoje gyvenimas yra be galo geras. Čia yra ištisas dangoraižių kvartalas, kuriame 130 kv. metrų dydžio butus mokslininkai gauna visiškai nemokamai. Arba bent jau taip teigia vietinė valdžia.
„Vėliau išaiškėjo, kad tai melas. Dangoraižiai geriausiu atveju yra užpildyti vos 30 procentų. Žmonės vis dėlto turi pirkti tuos butus ir jie kainuoja 70-80 tūkst., o tokie pinigai paprastiems darbininkams yra tikriausiai 1000 metų atlyginimas. Tai yra visiškas absurdas.
Paklausus apie darbininkų atlyginimus, kiekvieną kartą gautas atsakymas skirdavosi. Sakydavo, kad tai yra apie 300 eurų. Tai yra visiška netiesa, nes teko girdėti, kad kai kurie užmiesčių gyventojai uždirba ir 15 e per mėnesį“, – pasakoja Aurimas ir prideda, kad gyventojai dirba labai daug – 6 ar 10 dienų iš eilės, vėliau gauna vieną laisvą dieną, o prie užmokesčio jiems paskiriami ir ryžių talonas, o vyras – dar ir talonas litrui alaus.
Visas mokslininkams skirtas dangoraižių kvartalas išdygo vos per metus. Beveik visus pastatus stato kariuomenė, o kartais prie statybų prisideda ir civiliai. Kai juokaudami vyrai paklausė, nejaugi Šiaurės Korėjoje nėra statybininkų, gidės atsakė, kad jų nereikia, nes vietiniai žmonės viską moka.
„Atrodo labai absurdiška, kai šalis neturi energijos, kuro, bet šaliai reikia turėti didžiausią pasaulyje stadioną, kuriame telpa 150 tūkst. žmonių. Jie turi pasistatę savo Triumfo arką, kuri yra 11 metrų aukštesnė nei Paryžiuje. Jie turi 10 aukštų biblioteką, kur viskas kompiuterizuota ir norėjo parodyta, kad turi lietuviškų knygų, bet vis dėlto neturėjo“, – juokiasi vyras.
Tik turistams skirtos parduotuvės
Viena iš pagrindinių taisyklių Šiaurės Korėjoje – turistams negalima turėti vietos pinigų, o ypač jų išsivežti iš šalies. Tai – labai rimtas nusižengimas.
Kaip atrodo vietiniams ir turistams skirtos parduotuvės? Šiose parduotuvėse kainos didesnės nei įprastose ir vietiniams būtų neįkandamos. Parduotuvės pasipuošusios, nors daugumoje ir nėra šildymo ar ryškaus apšvietimo.
„Jose galima atsiskaitinėti Kinijos juaniais, doleriais arba eurais. Kolega net grąžą gavo padirbtu doleriu, nes ten niekas netikrina gaunamų pinigų. Parodėme gidei ir ji labai impulsyviai sureagavo, iškėlė sceną, nors kasininkė yra nekalta, nes, kai neturi, kaip patikrinti pinigų, tai pakišti padirbtus dolerius labai lengva. Aišku, pakeitė padirbtą dolerį į tikrą“, – pasakoja Aurimas.
Vyras pasakoja, kad atsidūrus Šiaurės Korėjoje žmogus lieka be jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Interneto nėra net viešbučiuose. Vienintelė išeitis – skambinti iš viešbučio telefono, kur skambučio kaina siekia 3 eurus už minutę ir esi pasiklausomas.
„Išvykstant mes pamatėme bevielio interneto ženkliuką, tai paklausiau, kodėl, jeigu turi internetą, juo nesidalina. Gidės visada turi atsakymą, kai nenori į kažką atsakyti – čia vietiniams.
Man pasakė, kad internetas pradėjo veikti tik šiandien ir ateityje bus galima užsisakyti jį atvažiavus į viešbutį. Bet žinoma, daugiau rizikos, kad prisijungus prie interneto jie galės lengviau įlįsti į jūsų telefoną ir rasti ten visą jūsų saugomą informaciją ir galės labai lengvai jus nubausti“, – sako jis.
Skurdi realybė
Kelionės metu Aurimas su grupe lankėsi ne tik sostinėje, bet ir Kesongo ir Vonsano miestuose. Tačiau nepavyko išpildyti viso suplanuoto maršruto. Nuvykus į Vonsane keliautojams nebuvo leista apsilankyta paplūdimyje ir pagrindinėje miesto aikštėje.
„Pati kelių kokybė... Apie juos turbūt galima būtų atskirą mokslinį darbą parašyti. Tikrai ne kartą ir ne du, kone galva teko liesti autobusiuko lubas. Priešpaskutinę dieną lūžo priekinė spyruoklė, bet vairuotojas į tai nežiūrėjo labai rimtai.
Tiesiog parsinešdamas nulūžusią spyruoklės dalį, besišypsodamas pažiūrėjo į per langą jį stebinčias mūsų mimikas, pakėlė į viršų nulūžusią spyruoklės dalį ir šūktelėjo „ok, ok“. Pamenu, kad tą akimirką tik pagalvojau, tau gal ir „ok“, bet man dar namo į šeimą sveikam norėtųsi sugrįžti ir visus tuos nuotykius papasakoti...“, – juokiasi Aurimas.
Važiuojant tarpmiestiniais keliais vairuotojui tekdavo nuolat naudoti garsinį signalą, nes dėl itin mažo automobilio srauto, žmonės nėra pratę saugotis atvažiuojančio transporto. Didžiausią srautą sudaro pėstieji ir dviračiais keliaujantys žmonės.
Grįžtant į sostinę Aurimas pastebėjo keistą spūstį ties jos riba. Paaiškėjo, kad tai automobilių plovykla ir nei vienas automobilis negali patekti į miestą nešvarus.
„Beje, kas liečia patį techninį automobilių stovį, tai kažin ar ten apskritai egzistuoja automobilių servizai, bent jau tokių niekur nemačiau. Kone kas dieną teko matyti užmiesčio keliuose, kas 10-20 km, kelkraščiuose stovinčius ir tiesiog vietoje remontuojamus automobilius.
Dažniausiai tai būdavo autobusai ar sunkvežimiai. Kas kokį ratą keičia, kas po važiuokle palinkęs, o kas net variklį paskleidęs remontuoja ir tokių ten dešimtimis galima buvo priskaičiuoti!“, – stebėjosi Aurimas.
Labiausiai įsiminė gamta
Paklausus, kas labiausiai jam patiko visoje Šiaurės Korėjoje, Aurimas neabejojo nei minutės – tai unikali gamta.
„Per šitą kelionę sužavėjo gamta. Aš visada keliaudamas labiausiai vertinu gamtą. Jeigu ji yra unikali, mažai paliesta ir nukentėjusi nuo žmogaus rankos, labai ją vertinu. Ten ji yra labai natūrali ir unikali.
Niekur pasaulyje iki šiol neteko matyti tokių pušų. Visos iki vienos atrodo tobulos. Atrodo, kad jas individualiai kiekvieną atskirai puoselėja, bet ten yra ištisi miškai jų, tai negali būti kiekviena auginta specialiai. Iš tikrųjų be galo gražios tos pušys, pajūris, kalnai labai gražūs“, – susižavėjęs pasakojo klaipėdietis.
