Roberta papasakojo, kaip negalia ne tik nesustabdė jos gyvenimo, bet ir pastūmėjo įgyvendinti seniai turėtas svajones.
Džiaugėsi jaunystės dienomis
Būdama vos 21-erių metų Roberta mėgavosi savo jaunatviškomis dienomis. Atrodė, kad visos svajonės ranka pasiekiamos, o tikslai anksčiau ar vėliau bus įgyvendinti. Dėl to kartu su drauge ryžosi leistis į nuotykį – išvykti dirbti į Rodo salą.
„Galvojau, kad pilna to laiko viskam, ką norėsiu padaryti ateityje. Dirbau samdomą darbą, vėjavaikiškai džiaugiausi jaunomis dienomis. To lydimos su drauge nusprendėme išvykti pagyventi į užsienį, nes tuo laiku buvo tinkamas laikotarpis, galėjome tai sau leisti.
Pasitaikė darbo pasiūlymas penkių žvaigždučių viešbutyje dirbti animatorėmis. Atrodė labai smagu jaunam žmogui dirbti tokį darbą ir tai mus suviliojo. Išvykome į Graikijos salą Rodą. Tuo darbo pasiūlymu ir pasinaudojome. Vėliau supratome, kad tai yra sunkus fizinis darbas, mes tikrai dirbdavome po 12-13 valandų per parą. Prižiūrėdavome svečių vaikus, ruošdavome vakarinius pasirodymus, sporto užsiėmimus viešbučio svečiams. Buvo intensyvu, bet jaunam žmogui, manau, kad pats tas“, – pasakojo Roberta.
Lemtinga naktis
Robertai ir jos draugei darbas patiko. Pašnekovė netgi svarstė tęsti jį atėjus kitiems darbo sezonams, tačiau pirmojo sezono darbų pabaigti nepavyko.
„Po vieno sėkmingo pasirodymo vykome į šalia esantį miestelį atšvęsti su visa komanda. Bet buvome labai pavargusios ir su drauge nusprendėme išvykti namo anksčiau. Tame bare, kuriame buvome, sutikome vaikinus, kurie šalia mūsų viešbučio nuomojo jachtas. Mes juos pažinojome iš matymo. Jie kaip tik ketino grįžti namo ir pasisiūlė su motoroleriais mus parvežti. Mes nusprendėme, kad tai puikus pasiūlymas, sutaupysime ant taksi.
Vaikinai tikriausiai norėjo mums sudaryti kažkokį įspūdį, parodyti, kaip greitai jie moka važiuoti, ir lenkė vieną automobilį po kito, kol vieno lenkimo metu mes nespėjome grįžti į savo juostą ir rėžėmės į priešais važiavusį automobilį. Koją man nutraukė iš karto“, – tragišką įvykį prisiminė moteris.
Išskraidino į Kretą
Po avarijos Roberta iškart buvo nugabenta į Rodo ligoninę. Joje gydytojai neturėjo pakankamai kompetencijos priimti tokiam sudėtingam atvejui ir moterį išgabeno į Kretą.
„Mane nuvežė į Rodo ligoninę, bet joje jie neturėjo pakankamai medicininės kompetencijos, kad priimtų situaciją ir bandytų prisiūti koją. Tuomet buvo iškviestas helikopteris ir mane nuskraidino į Kretą. Ten pirmą parą bandė prisiūti koją atgal. Prisiuvo, bet per sekančias kelias paras kraujotaka neatsistatė“, – tolesnę eigą pamena pašnekovė.
„Tada buvo pasiūlytas sprendimas koją amputuoti. Jie kalbėjo, kad, kitu atveju, būtų 90 proc. kojos neprigijimo tikimybė. Tuomet būtų reikėję amputuoti aukščiau kelio ir tada mane visuomet būtų lydėję kojos skausmai ir kitos bėdos. Tad gydytojai išvardijo rizikas ir buvo priimtas sprendimas koją amputuoti“, – patirtimis dalijosi Roberta.
Anot moters, Kretos ligoninėje jos atvejis nebuvo išskirtinis: „Jie papasakojo, jog vėliau, po kojos amputacijos, galima gyventi įprastą, normalų gyvenimą.“
Mokėsi vaikščioti iš naujo
Tuo metu Robertos gydytojų žodžiai neguodė. Ji dalijosi, jog tokių sėkmingų žmonių su negalia pavyzdžių nebuvo mačiusi. Nepaisant to, moteriai teko prisitaikyti prie situacijos ir po kurio laiko jau Lietuvoje Roberta pradėjo mokytis vaikščioti.
„Su protezu yra labai sudėtinga kelionė. Dabar atrodo, kad vaikštau ir jis tarsi tikra koja, bet tikrai didelė dalis atkrenta jau pirmajame reabilitacijos etape, kai mokaisi vaikščioti ir protezas yra bandomas pritaikyti tavo likusiai galūnei. Visiems yra atliekamos skirtingos operacijos, skirtingame lygyje ir kabai normalu, kad būna įvairių pritrynimų, skausmų, žaizdų. Reikia per tą praeiti, be to neišmoksi vaikščioti.
Tai man buvo labai ilgas kelias iki kol ėmiau vaikščioti be skausmų. Aišku, jų pasitaiko po šiai dienai, bet aš žinau, ką daryti, kad jų nebebūtų“, – pasakojo Roberta.
Anot jos, reikia bent vienerių metų, kad išmoktum susigyventi su protezu: „Tai manau, kad vieneri metai yra tam, kad išmoktum vaikščioti, pasitikėtum savimi, savo koja. Galbūt reikia net pusantrų metų, kol susigyveni su tuo protezu, išmoksti su juo elgtis ir juo pasitiki.“
Turi vieną tikslą
Išmokusi vaikščioti Roberta prisiminė savo seną svajonę – jodinėjimą žirgais. Šis užsiėmimas atnešė naują tikslą į pašnekovės gyvenimą.
„Jojimas mane visą laiką lydėjo nuo vaikystės, tai buvo mano didelė svajonė, visada norėjau tai daryti, bet rasdavau pasiteisinimų, kodėl ne. Avarija buvo tai, kas parodė, kad svajonės gali likti ir neišpildytos“, – apie motyvaciją kalbėjo ji.
„Tai, kai pradėjau vaikščioti, iškart nuėjau į žirgyną. Jis priklausė mano sesei, tad ėjau su padrąsinimu, o ir lengva nebuvo. Dažnai koja krisdavo iš kilpos, prarasdavau lygsvarą, pusiausvyrą, bet, viską praėjus, po trijų mėnesių jaučiausi tvirčiau ir jodinėjau tris-keturis metus su tikslu dalyvauti Lietuvos paralimpinėse varžybose. Norėjau tapti pirmąja Lietuvos paralimpine jojike“, – šyptelėjo Roberta.
Įgavo stiprybės ir pasitikėjimo savimi
Šiuo metu nors moteris ir nejodinėja, tačiau sporto iš savo gyvenimo neišbraukė. Ji tikisi dar sudalyvauti paralimpinėse varžybose, šiuo metu bėgioja. Ji džiaugiasi, kad po įvykio įgavo stiprybės ir pasitikėjimo savimi.
„Šiuo metu darau pertrauką nuo jojimo, nes prioritetu pastačiau savo karjerą. Nors taip susiklostė, bet neatmetu minties, kad sugrįšiu į sportą. Nemesiu jo, nes varžybose galima dalyvauti iki 65-erių metų.
O sporto neapleidau, bėgioju. Tam turiu bėgiojimo protezą, o ir bėgiojame kartu su draugu. Tai darau dėl savęs, mėgėjiškai“, – apie dabartinį santykį su sportu kalbėjo pašnekovė.
Anot Robertos, patirta avarija į jos gyvenimą atnešė ne tik sportą: „Aš gavau stiprybės ir pasitikėjimo savimi. O pasitikėjimas savimi atėjo tada, kai pradėjau viešai kalbėti apie tai, rodyti koją, pasakoti apie tai. Kitoks požiūris į neįgaliuosius mane įgalino daryti dar daugiau.“
