Specialistai įsitikinę: didžioji dauguma žmonių, kuriuos kamuoja galūnių skausmai, patys kalti dėl sezoninių kančių, nes... apleido raumenis. Ir gerokai anksčiau nei pasireiškė pirmieji simptomai.
Esmė tai, kad visas maistingąsias medžiagas ir deguonį mūsų sąnariai gauna per kraują. Jeigu raumenys aplinkui sąnarį atrofavosi, yra netreniruoti, sutrinka mikrocirkuliacija, prasideda badas. O tada išsivysto sąnario distrofija ir jį pradeda skaudėti. Pabandykite laiku nepamaitinti skrandžio – su sąnariais viskas taip pat.
Beje, sąnario distrofija padaro įtakos ir termoreguliacijai. Normaliam sveikam žmogui staigūs temperatūrų skirtumai jokių problemų nesukelia, nes nesutrikdo kraujotakos raumenyse – vadinasi, ir skausmų nebūna. Bet netreniruotam žmogui būtent tokie sezoniniai skausmai, prasidedantys metų laikų sandūroje (ne tik rudenį, bet ir pavasarį, kai šaltus orus pakeičia šilti), dažniausiai būna pirmasis pavojaus signalas, įspėjantis apie gresiančias sąnarių problemas. O jeigu dar sąnarius slegia antsvoris, šios problemos gali komplikuotis.
Taip pat kuo anksčiau susirūpinti savo sąnarių sveikata derėtų žmonėms, turintiems bėdų dėl sutrikusios medžiagų apykaitos, skydliaukės funkcijos. Visa tai gali turėti įtakos sąnarių distrofijai. Šaldyti negalima šildyti Kur šiame sakinyje dėti skyrybos ženklą, klausimas vis dar ginčytinas.
Labai daug gydytojų pataria šaltuoju metų laiku rūpintis, kad sąnariai nešaltų, laikyti juos kuo šilčiau. Todėl pirmas dalykas, kurio griebiasi tarpusezonyje sąnarių skausmo užklupti žmonės, – tai šildantis kompresas, šildomieji tepalai ir panašios priemonės. Ir daro klaidą.
Aišku, nuo šilumos skausmas atlėgsta, savijauta pagerėja. Bet tik laikinai. Taip yra dėl to, kad šildymas imituoja normalios termoreguliacijos efektą, ir sąnarys šiek tiek išsiplečia. Deja, problemos tai neišsprendžia: nuo šilumos sąnariai tik pasidaro glebūs, tačiau tikrai ne sveikesni. Juos reikia treniruoti – ir nuolat. Net minimalūs krūviai jau gerina mikrocirkuliaciją, ir sąnarių skausmai pamažu ima trauktis.
Atsikratyti sezoninių sąnarių skausmų galima gana paprastu būdu, tik kad daugeliui žmonių tas paprastas būdas kaip tik ir pasirodo esąs sunkiausias.
Tam tikra prasme sąnarių skausmas yra kraujosruvos – tai yra paprastos mėlynės giminaitis. Tad kodėl prie mėlynės dedame ledą, o ne karštą pūslę, kaip prie skaudančio sąnario? Todėl kad žinome, jog ledas šiuo atveju mažina patinimą. Veikiamas šalčio, mūsų kūnas pradeda atiduoti šilumą – tam jam tenka suaktyvinti kraujotaką. Suaktyvėjus kraujotakai, paprastai nuslūgsta ir skausmas.
Visi šie principai veikia ir sąnarių skausmo atveju, tik reikia tam ryžtis. Ir nepamiršti šaltą kompresą laikyti ne ilgiau kaip 3–10 minučių.
Jeigu vis dėlto nedrąsu, galite ant skaudančio sąnario šiltus ir šaltus kompresus dėti paeiliui. Tačiau pradėti visada reikia nuo šalčio ir išlaikyti vienodus laiko intervalus (tai reiškia, jog negalima šalto kompreso laikyti tik minutę, o karštu mėgautis visą pusvalandį).
Itin veiksmingas šaltis būna po saunos ar pirties: nuo tokių procedūrų, kaip pūkštelėjimas į šaltą vandenį, raumenys ir raiščiai tampa tampresni, geriau bei saugiau funkcionuoja.
Be kita ko, šaltas vanduo sumažina kūno temperatūrą aplink uždegimo apimtus sąnarius, atkuria nesveikuojančių audinių mikrocirkuliaciją. Jau nebekalbant apie tai, kad šaltas vanduo stiprina bendrą imunitetą. Štai kodėl specialistai pataria kasdien stiprinti organizmą „žaibiškomis“ šaltomis voniomis, kai 5–10 sekundžių visiškai panyrama į ledinį vandenį. Skausmas – dar ne viskas Būklė, kai sąnariai pasidaro nebe tokie lankstūs, kai pajudinti juos tampa vis sunkiau ir skausmingiau, vadinama kontraktūra, arba sąnarių nejudrumu.
Ką daryti, jeigu girgždantys, traškantys, nejudrūs sąnariai tapo jūsų kasdienybe? Tik jau „neprievartauti“ jų staigiais judesiais, – įspėja traumatologai.
Tačiau ilgesniam laikui apriboti judėjimo taip pat nepatariama.
Paprastai kontraktūra pasireiškia arba kaip kokios nors ligos simptomas, arba po traumos.
Dažniausiai iš visų netrauminių negalavimų sąstingį sukelia vadinamosios senatvinės ligos – jei konkrečiau, artritai ir artrozės. Bet to kaltininkai gali būti ir insultas, sutrikusi raumenų kraujotaka bei jų uždegimas, periferinių nervų pažeidimas ir net – nepatikėsite! – isterija. Todėl nė nesvajokite, kad pavyks įveikti kontraktūrą nenustačius tikslios diagnozės ir tikrosios ligos.
Tiesa, egzistuoja kelios bendrosios kovos su raumenų nejudrumu taisyklės. Bet tik dėl to, kad tokie sveikatos sutrikimai visada vystosi vienodai.
Esmė tokia: minkštieji atraminio judėjimo aparato audiniai nepakenčia ilgos neveiklos. Ir už tingulį savo šeimininkui atsilygina, vaizdžiai tariant, gedimais; sąnario kapsulė susiraukšlėja ir išplonėja; sąnariai – atrofuojasi; sausgyslės suauga su gretimais audiniais... Ir taip toliau, ir panašiai.
Tačiau pražūtingiausia bet kokios kontraktūros pasekmė būna sąnario ankilozė, kai jis visiškai praranda judrumą. Kai mes patiriame nesunkias galūnių traumas (pasitempiame, išsisukame, susitrenkiame), mūsų organizmas pats susidoroja su sužeidimu. Nuostabus gamtos išradimas – skausmas – reikiamam laikui išbraukia iš mūsų repertuaro judesius, kurie trukdytų audiniams sugyti. O kai normalios sąnario funkcijos ima grįžti, skausmo „stabdžiai“ pamažu išsijungia. Rezultatas: judėjimas sutrinka tik trumpam ir kontraktūra nespėja susiformuoti.
Tačiau kai traumos būna daugybinės ir smulkios – vadinamosios mikrotraumos, – iškyla turbūt pačios pavojingiausios kontraktūros grėsmė. Nebijokite būti baltarankiai Ten, kur sąnarių daugiausia, ir kontraktūros grėsmė didžiausia. Taigi pavojingiausiomis laikomos daugybinės plaštakos traumos ir jos sąnarių kontraktūra, vadinama Diupiutreno kontraktūra, arba plaštakos aponeurozitu. Šis negalavimas dažniausiai kamuoja vyresnius kaip 40 metų vyrus ir pažeidžia dešinę plaštaką. Toks būna mokestis už ilgus sunkaus darbo metus, kurį moka sunkiojo transporto ir žemės ūkio technikos vairuotojai, tekintojai, frezuotojai, šaltkalviai.
Nuolatinės traumos pažeidžia plaštakos sausgysles, ir pirštai sustingsta pusiau sulenkti – ištiesti jų valingu judesiu jau nebeįmanoma. Kad to išvengtumėte, dirbdami (ypač su metalu) visada mūvėkite pirštines – ir, kiek leidžia darbo pobūdis, kuo storesnes. Be to, net ir mūvėdami pirštines minkštinkite plaštakų odą apsauginiu kremu (geriau pirktu vaistinėje). Dėmesio, vyrai: specialistai tai pataria anaiptol ne dėl tuštybės. Be kremo oda labai greitai suskilinėja, o per mikroskopines žaizdeles į audinių vidų gali patekti įvairiausių svetimkūnių ir nešvarumų – agresyvios cheminės medžiagos, rakštys, metalo drožlės. Todėl po darbo visada gerai nusiplaukite rankas muilu ir patrinkite delnus kempine arba minkšto audinio skepeta.
Kontraktūros riziką didina ir nuolat sulenkti bei įtempti rankų pirštai – pavyzdžiui, vairuotojui laikant vairą. Tad jeigu dirbate tokį darbą, kas valandą 5–7 minutes skirkite paprastai mankštai – tiesiog kelis kartus sugniaužkite plaštaką į kumštį ir vėl atleiskite. Liga klastūnė Savaip pavojingos ir kontraktūros, atsirandančios po vienkartinių, tačiau išties sunkių traumų. Tokiais atvejais gijimas užtrunka ilgiau, ir visam tam laikui mes sužalotai galūnei parenkame padėtį, kurioje skauda mažiausiai. Ir nors toji padėtis beveik visada būna nenatūrali ir netaisyklinga, traumuotas sąnarys greitai prie jos prisitaiko. Prabėga dar šiek tiek laiko, ir jau pasidaro be galo sunku pakeisti pozą, nes išsivysto toji pati kontraktūra.
Po šešių ar aštuonių savaičių, kurias sąnarys praleidžia fiksuotas kokioje nors vienoje padėtyje, įveikti kontraktūrą tampa įmanoma tik intensyvia ir ilgalaike terapija arba net operacija.
Štai kodėl patyrus sunkią traumą būtina kuo skubiau langete ar tvirtu tvarsčiu užfiksuoti galūnę taisyklingoje padėtyje net ir tuo atveju, jeigu nėra lūžio. Galūnės imobilizacija nėra pati geriausia išeitis, tačiau tikrai mažesnis blogis nei ir taip traumuoto sąnario tolesnis traumavimas, galintis sukelti labai rimtų pasekmių.
Laimė, egzistuoja universalūs kovos su nejudriais sąnariais principai. Ir svarbiausias iš jų susideda iš dviejų kraštutinumų: leiskite sąnariui pailsėti, užfiksavę jį taisyklingoje padėtyje, bet kartu ir kuo anksčiau duokite jam darbo – tai yra pradėkite kineziterapijos užsiėmimus.
Tik turėkite omenyje, kad taisyklinga sąnario padėtis – tai ne ta, kurią pasirenka jis pats, o ta, kurią nurodo jus apžiūrėjęs traumatologas (pavyzdžiui, peties sąnariui tai pakėlimas 45 laipsnių kampu, sulenkimas 40 laipsnių kampu ir pasukimas į vidų 40 laipsnių kampu). Taisyklinga fiksacija labai svarbi dar ir tuo, kad apsaugo nuo tinimų, išemijos, sąnario kapsulės patempimo. Todėl įvykus nelaimingam atsitikimui niekada neatidėliokite vizito pas traumatologą, net jeigu ir atrodo, kad nieko baisaus nenutiko. Juolab kad svarbus ne tik pažeisto sąnario fiksacijos kampas (jį vargu ar sugebėsite savarankiškai apskaičiuoti), bet ir fiksacijos laikas, o jį žino tik specialistas. Vienas trūktelėjimas – ir marš į operacinę! Savigyda – reiškinys, galbūt labiau paplitęs tarp moterų. Tačiau kalbant apie sąnarių traumas, vyrai jas gerokai nuvertina. Į gydytojų traumatologų rankas vis patenka narsuolių, kurie, nė nenutuokdami, kas yra toji kontraktūra, nejudrų sąnarį gydo taip: įtrina jį šildomuoju tirpalu, vietoj skausmą malšinančiųjų susiverčia didesnę ar mažesnę dozę alkoholio ir... trūktelėję, kiek turi jėgų, ištiesina.
Tokios saviveiklos pasekmės gali būti žiaurios: trūkę raumenys, sausgyslės ar raiščiai. Tada jau belieka vienas kelias – pas chirurgą ir ant operacinio stalo.
Be to, tai kone užtikrintas būdas patekti į uždarą ratą, nes net ir tuo atveju, jei jums pasiseks ir nepažeisite jokių minkštųjų audinių, „tiesinimo“ metu patirta ir taip traumuoto sąnario trauma gali vėl sukelti kitokią kontraktūrą – spazminį raumens pseudoparalyžių. Jis ne tik sunkiai gydomas, bet dar ir pasireiškia pačiomis netikėčiausiomis ir pavojingiausiomis akimirkomis – pavyzdžiui, maudantis šaltame jūros vandenyje.
Taigi išvada galėtų būti tokia: sąnarių nejudrumas sėkmingiausiai gydomas judesiu. Tokia terapija gali būti dvejopa – pasyvi ir aktyvi gimnastika. Pasyvios terapijos metu susitraukusius sąnario ir aplink jį esančius audinius bandoma vėl ištempti masažu. Nejudrus sąnarys tempiamas ir lenkiamas tol, kol skausmas būna pakenčiamas. Svarbu, kad mankšta užimtų apie 20 minučių ir ją sudarytų 5–6 masažai ir tiek pat sąnario lankstymo pratimų. Kada šilta vonia tampa geriausiu draugu Bet kokios kilmės sąnarių sąstingį pavyks greičiau išgydyti, jeigu mankštinsitės šiltame vandenyje. Ir ypač jeigu gydomąsias vonias derinsite dar su šilumos ir purvo kompresais bei įvyniojimais.
Yra gausybė priedų, galinčių padidinti ir taip nemenkas gydomąsias šiltos vonios galias. Tai įvairūs aromatiniai aliejai, eukalipto, liucernos bei pušų ekstraktai, beržų pumpurai, bruknių lapai, dilgėlės; sidabro, kalio, magnio, vario, natrio chloridai ir sulfatai; Negyvosios jūros druska. Tačiau nepakenktų palankyti ir fizioterapijos užsiėmimus. Nes jeigu kontraktūra labai užleista, būtina, kad kuo daugiau gydančiųjų medžiagų prasiskverbtų kuo giliau į audinius, o pasiekti šito įmanoma tik elektroforeze ar kitomis panašiomis procedūromis.
Kraštutiniais atvejais tenka griebtis minkštinamųjų fermentų (nors tinka ir alijošiaus ekstraktas) injekcijų tiesiai į susidariusį randinį audinį.
Aktyvus nejudraus sąnario mankštinimas (ne trumpiau kaip mėnesį ir ne mažiau kaip 5 kartus per dieną, bet ne ilgesniais kaip 15–20 minučių seansais) padės ne tik vėl ištempti susitraukusius audinius, pagerinti medžiagų apykaitą, bet ir sustiprinti raumenis ir užkirsti kelią kontraktūrai sugrįžti.
Jei problema, pavyzdžiui, plaštakos raumenys, galima treniruotis savarankiškai – gniaužyti specialų guminį kamuoliuką. Tačiau jei yra galimybė apsilankyti pas profesionalų fizioterapeutą, būtinai ja pasinaudokite. Jau vien dėl to, kad krūviai nesveikiems sąnariams privalo būti griežtai ribojami.
Jeigu taisyklingai prižiūrėsite sąnarius – tiksliau, jei apskritai ryšitės pasirūpinti jų sveikata, – greitai nebeprisiminsite, kas yra skausmas, net ir užgriuvus atšiauriausiems orams.
Parengė Sandra MIŠKINIENĖ
