Šviežių krienų šaknų sultyse yra sinigrino, taip pat lizocimo, kuris veikia panašiai kaip ir antibiotikai, t. y. kovoja su įvairiomis bakterijomis bei kitais kenksmingais mikroorganizmais.
Krienuose yra ir vitaminų B1, B2, taip pat kalio, natrio, kalcio, geležies, vario, magnio, sieros, fosforo. Šis augalas vitamino C (askorbo rūgšties) turi daugiau nei citrinos.
Paruošti tarkuoti krienai, parduodami parduotuvėje ar turguje, tinka valgyti, bet ne ligoms gydyti, nes tokių krienų eteriniai aliejai būna beveik išsivadėję.
Jei krienas bujoja jūsų patvory ar pievoje, pats metas pasikasti žiemai jų šaknų. Jei neauga – galingąją šaknį reiktų įsigyti iš močiučių ar ūkininkų turguje ir vartoti šviežiai sutarkuotą.
Kad šaknys kuo ilgiau išliktų šviežios, jas reikia laikyti vėsioje vietoje (rūsyje), drėgname smėlyje. Galima laikyti ir šaldytuve, daržovėms skirtame skyriuje, suvyniojus į drėgną drobelę.
Vertingos ne tik krienų šaknys, bet ir jų lapai. Žaliuojančių krienų lapų galima prisiskinti dar ir rudenį.
Maistui ir vaistui
Tarkuotus krienus tinka valgyti kartu su keptu kumpiu, virtu liežuviu ar liežuvio užpiltine, su šaltiena, riebia šonine, patiekalais, kurie pagaminti iš kiaušinių. Krienai sužadina apetitą, gerina virškinimą, nes didina skrandžio rūgštingumą. Kad nebūtų tokie aštrūs, krienus galima maišyti su tarkuotais obuoliais, virtais burokėliais.
Krienų lapai arba šaknies gabalėlis, įdėtas į marinatą ar sūrymą, ne tik saugo nuo perrūgimo konservuotus ar raugintus agurkus, kitas daržoves bei grybus, bet ir gerina jų skonį.
Norėdami, kad maisto produktai nesugestų iškylaujant, pabarstykime juos smulkintomis krienų šaknimis arba įvyniokime juos į krienų lapus. Jaunų krienų lapų galima dėti ir į salotas. Šio augalo lapų atsargų galima pasiruošti žiemai juos užraugus arba sudžiovinus.
Jei norite pasidauginti krienų, nupjaukite šonines šakneles ir pasodinkite derlingoje, purioje dirvoje.
Krienų galios
Nuo slogos, užsikimšusios nosies ir sinusito. Ryte ir vakare kelias minutes patarkuokite krieno šaknį ir giliai įkvepiant jo aštraus aromato. Nors jis graužia akis ir „kanda“, tačiau puikiai padeda pašalinti gleives iš nosies, gerklės, sinusų. Tai tikrai veiksminga priemonė.
Peršalus, kosint, sloguojant. Pritarkuokite krienų ir suvyniokite juos į marlę. Tokias krienų pagalvėles uždėkite ant padų ir palaikykite keletą valandų. Krienų lapus ant padų, apsimovus vilnones kojines, galima laikyti per naktį.
Skundžiantis sąnarių skausmu. Sergant podagra ir reumatu, ant sąnarių reikėtų dėti karštu vandeniu nuplautų krienų lapų kompresus. Galima uždėti ir tarkuotų krienų, tačiau nepatartina jų laikyti ilgai, nes krienai gali nudeginti. Liaudies medicinos žinovai teigia, kad krienas yra vienintelis augalas, kuris iš sąnarių per odos poras gali ištraukti druskas.
Sergant radikulitu. Krienų lapų kompresą reikia dėti ant juosmens ir šiltai apvynioti.
Sergant angina, gerklės uždegimu, dantenų uždegimu, užkimus balsui. Tokiu atveju padės krienų sultys, skiestos su vandeniu (1 ir 20). Šį tirpalą gerkite 3 kartus per dieną pagardinę medumi, kuo ilgiau palaikydami burnoje.
Sergant gastritu, kai sumažėjęs skrandžių sulčių rūgštingumas. Prieš valgį reiktų suvalgyti pusę šaukštelio tarkuotų krienų.
Atsiradus pigmentinėms dėmėms ant veido ir rankų. Šias dėmes naikina šviežių krienų sulčių pavilgai.
Slenkant plaukams, sergant seborėja. Krienų sultys, skiestos su vandeniu, stabdo plaukų slinkimą. Šiuo skysčiu rekomenduojama kasdien stipriai įtrinti galvos odą.
Sergant šlapimo pūslės akmenlige, šlapimtakių ligomis. Krienai, vartojami su maistu, švelnina šių ligų simptomus.
Pūliuojančias, ilgai negyjančias žaizdas rekomenduojama praplauti krienų sultimis.
Riebią, poringą, suglebusią odą atgaivins tarkuotų krienų ir obuolių kaukė.
Krienų vartoti negalima arba juos reikėtų vartoti retai ir po nedaug sergant skrandžio ligomis (opalige, hepatitu, gastritu, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), sutrikus kepenų, inkstų, tulžies pūslės ir kasos veiklai, jei padidėjęs kraujospūdis (hipertonija).
Krienai – stiprus augalas, todėl nereiktų jo vartoti daug ir ilgai.
Parengė Virginija Genienė
