Sodybos istorija siekia Ramunės senelių laikus. Namą, kuris buvo dalinamas tarp paveldėtojų, šeima ilgus metus prižiūrėjo. Tačiau atėjo laikas, kai kitos namo dalies savininkai nusprendė parduoti savo paveldėtą dalį.
Tuo metu Ramunė suprato, kad tai yra galimybė sujungti namą į vienas rankas, tad ryžtingai nusprendė jį įsigyti.
„Labai norėjau, kad visas namas liktų šeimoje, tad, nors suma buvo nemaža, apsisprendėme jį nupirkti. Namą pirkau 2008 metais, kai dar buvo litai ir mokėjau 10 tūkstančių litų, kas tais laikais buvo dideli pinigai, kaip už seną ir labai apleistą pastatą“, – prisimena moteris.
Namą naujino pati
Po pirkimo prasidėjo ilgas ir sudėtingas procesas – namo restauravimas. Ramunė prisimena, kad namas buvo tiek apleistas, jog liko tik rąstai. Vidų reikėjo iš naujo sutvarkyti. Pirmuosius dvejus metus vyko didžiausi darbai, tačiau vietoje to, kad samdytų daugybę meistrų, Ramunė nusprendė viską daryti pati.
„Žmonės dažnai sako, kad statybos darbai yra vyriški, bet aš taip nemanau. Moterys turi tokias pačias rankas, jei tik nori, gali viską padaryti“, – drąsiai sako ji.
Ramunė mokėsi dirbti su įvairiais įrankiais ir netgi siaurapjūkliu, kad galėtų kurti dekoratyvinius langų papuošimus ir stogo detales, kaip senovinėse sodybose. Jai buvo labai svarbu, kad namas iš išorės atrodytų kaip tradicinė lietuviška sodyba. Ramunė atkūrė namą taip, kad jis primintų senoviškas sodybas, tačiau tuo pačiu jis tapo šiuolaikiškai patogus gyventi.
Vienas didžiausių iššūkių buvo vidinės namo dalies sutvarkymas, nes reikėjo ne tik naujai įrengti visas patalpas, bet ir padaryti namą funkcionalų. Keitėsi langai, buvo išbetonuoti laiptai, atnaujinti pamatai ir daug kitų svarbių statybinių detalių.
Darbai vyko lėtai
Svarbiausia Ramunės ir jos vyro strategija buvo nuolatinis, bet palaipsnis darbas. Jie neturėjo paskolų ar didelių finansinių išteklių, tad kiekvieną mėnesį investuodavo tiek, kiek galėdavo iš savo atlyginimų.
„Iš pradžių dar skaičiavome kiek pinigų išleidžiame, bet vėliau tai tapo kasdienybe – gauni algą ir padarai kažką naujo“, – prisimena Ramunė ir priduria, kad namas buvo atnaujintas per daugelį metų ir be jokių didelių finansinių įsipareigojimų.
Nors namas buvo senas, jie džiaugiasi, kad daug ką pavyko išsaugoti:
„Išsaugojome rąstus, seną spintą ir kai kurias puodynes, bet dauguma kitų dalykų buvo labai apgadinti. Vis dėlto rąstai ir stogas buvo pakankamai tvirti, kad galėtume juos atnaujinti.“
Susitikimų vieta
Dabar, po daugelio metų restauravimo ir atnaujinimo, Ramunės sodyba yra šiltas ir jaukus namas, kuris tapo ne tik šeimos susitikimo vieta, bet ir vieta, kurioje galima praleisti laiką su draugais bei giminėmis.
Nors šiuo metu šeima gyvena kitoje sodyboje, ši vieta liko svarbi visiems šeimos nariams. Ramunės dukra ypatingai mėgsta čia praleisti laiką, o šeima reguliariai grįžta prižiūrėti aplinką – nušienauti žolę, apkarpyti medžius ir tiesiog palaikyti tvarką.
Ramunė ateityje planuoja antrąjį aukštą paversti svečių namais, kur būtų galima švęsti šventes, pabūti su draugais ar tiesiog pasimėgauti ramybe.
„Ši sodyba tapo tarsi kaimo turizmo sodyba – ji atokiau nuo miesto, puikiai tinka pobūviams ar poilsiui“, – džiaugiasi Ramunė.
Moteris tiki, kad senų namų nereikia nugriauti, o atvirkščiai – juos galima prikelti naujam gyvenimui:
„Važiuoju pro seną namą ir galvoju: kaip gerai, kad jo stogas dar tiesus. Kodėl žmonės nenuperka ir nesutvarko tokių namų? Tam nereikia didelių investicijų, tik truputį pastangų.
Žmonės mano, kad reikia daug pinigų, kad seną namą prikelti antram gyvenimui, bet aš nesutinku. Reikia tik noro ir darbo – kiekvienas gali tai padaryti, jei tik turi galvą ir sveikatos.“