Seišelių salos Indijos vandenyne, į šiaurės rytus nuo Madagaskaro, buvo patogi poilsio vieta piratams keliaujant iš Azijos į Afriką. Salos buvo negyvenamos iki 1756 m., kol jų kontrolę perėmė prancūzai ir pavadino jas tuometinio Prancūzijos finansų ministro J.M. de Sechelles’io vardu. 1814 m. salos atiteko britams, o 1976 m. birželio 29 d. Seišelių salų gyventojai iškovojo visišką nepriklausomybę.
Salyno branduolį sudaro keturios salos – Mahė, Praslenas, Siluetas ir La Digas. Jos yra iš granito, todėl neretai vadinamos mikrožemynu. Likusios salos, išsibarsčiusios Indijos vandenyne, yra koralinės.
Seišeliuose atostogas praleidęs Giedrius su šeima liko sužavėti salos grožio, vietinių svetingumo ir... savotiško socializmo, kuris čia beveik pastatytas. Lietuvis spėja, kad tai įmanoma salų šalyje, kurioje tik 80 tūkst. gyventojų, tvyro net 30 laipsnių karštis, žuvų vandenyne yra iki soties ir, beje, sėkmingai plaunami rusų pinigai.
Taikinga tingi ramybė
Mahės saloje esančioje sostinė Viktorija lietuvius pasitiko karštis ir drėgmė. „Paprastutis oro uostas turbūt yra mažesnis už Palangos. Seišeliai riboja turistų srautus, tad salas aplanko apie 100 tūkst. keliautojų per metus, – aiškino Giedrius. – Pigi nakvynė Seišeliuose – tai galimybė išsinuomoti jaukų namuką su dviem lauko terasomis privačioje valdoje, šalia šeimininkų namo. Namukas labai tvarkingas, aptarnavimas – aukščiausios klasės. Viduje kaitros nesijaučia dėl kondicionierių ir ventiliatorių. Šeimininkas Jose – stambus salos ūkininkas, todėl vaisių ir daržovių nepritrūkome per visas atostogas. Siūlėme susimokėti, bet šeimininkas pinigų atsisakė. Išsiaiškinome, kad Jose tėvai kilę iš Šveicarijos, tačiau jis pats Europoje niekada nėra buvęs.“
Seišelių gyventojai kalba angliškai, prancūziškai ir vietine kreolų kalba, kuri skiriasi nuo kreolų, kuria šneka Karibų salų gyventojai. Ši nedidelė šalis nė karto nedalyvavo jokiame kare, todėl, anot vietinio Jose, labai daug arabų šalių gyventojų čia perka žemę ir stato namus, tikėdamiesi turėti ramią vietą, jei tėvynėje išplistų neramumai. Nuo arabų neatsilieka ir rusai, todėl žemė ir nekilnojamasis turtas smarkiai brangsta.
Mahės sala yra didžiausia, valstybės sostinėje Viktorijoje gyvena apie 10 tūkst. žmonių. Anot lietuvio keliautojo, vietiniams sudarytos puikios sąlygos nedirbti, o jie ir nesiveržia. Juodus darbus dirba atvykėliai iš Bangladešo ar Filipinų. „Vietiniai užsiima žūkle ir turizmo verslu. Didelė problema – alkoholis ir narkotikai. Santvarka beveik socialistinė: užkrauti mokesčiais tie, kurie uždirba, ir šelpiami nedirbantieji. 80 tūkst. gyventojų turinčioje šalyje tai neblogai pavyksta: pamatę, kokius socialinius būstus stato valstybė, ir mes panorome ten apsigyventi“, – juokėsi Giedrius .
Išganingas palmių pavėsis
Aplankę Anse Nord D‘est paplūdimį, lietuviai išvydo akmenuotą krantą ir dideles bangas, todėl nusprendė, kad maudytis čia gali būti pavojinga. Buvo ir paplūdimių, nepanašių į matytus atvirukuose, juose mėtėsi šiukšlės ir stiklo duženos. „Kitą dieną ieškojome Sans Souci pėsčiųjų tako, mat šioje saloje nėra jokių nuorodų į lankytinus objektus. Pėsčiųjų taku iki galo nenuėjome, nes be minimalios alpinistų įrangos kopti į pačią viršūnę sudėtinga. Pakilome į 699 m aukštį ir dėl karščio ir drėgmės jau buvome šlapi. Nuo čia atsiveria nuostabus salos vaizdas: debesys braukia per kalnų viršūnes, matome namukus, įsispraudusius į kalnus, ir, keisčiausia, daugiaaukštį namą ant kalno viršūnės“, – pasakojo pašnekovas. Lietuviai paisė įspėjimų žemėlapyje, o jame pažymėta, kad Police paplūdimyje maudytis pavojinga. „Vieta labai graži, žmonių beveik buvo, kepino saulė, todėl pasislėpėme po palmėmis. Nusprendėme nerizikuoti ir nesimaudyti. Numušėme nuo palmės kokosą ir išgėrėme. Paplūdimiuose, beje, kepami šonkauliukai, žuvis, vištiena, dešrelės, prie mėsiškų patiekalų seišeliečiai siūlo makaronų, baltų arba geltonų ryžių, salotų, vaisių ir kitokio gėrio. Čia pat galima nusipirkti mangų, papajų, apelsinų, ananasų sulčių ir blynelių su įvairiais įdarais“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Tunas nevertinamas
Anot Giedraus, Anse Intendance – nuostabus paplūdimys su gražiu smėlio ruožu. Lietuvius labiausiai sužavėjo vandenynas. Jie šokinėjo per bangas, matė jūrinį vėžlį, palydėjo saulę ir spoksojo į prabangų Banyan Tree viešbutį. Nakvynės para jame kainuoja iki 4 tūkst. dolerių. „Pravažiavome labai gražias vietines kapinaites, vakare jos rakinamas. Matėme žvejus, pardavinėjančius žuvį. Vykdami į šią salą svajojome tuno prisivalgyti tiek, kad Lietuvoje negalėtume į jį pažiūrėti! Seišeliuose išvystyta šių žuvų pramonė, bet vietiniai tuno nevertina. Kad ir kaip būtų keista, jie labiau mėgsta vadinamąją baltą mėsą – papūgžuves, raudonuosius snaiperius, – pasakojo Giedrius, prisiminęs paskutinę vakarienę Jose ir Sabrinos šeimoje. – Lyginome gyvenimą Lietuvoje ir Seišeliuose, klausėmės pasakojimų apie salos istoriją ir jos žmones, skanavome gausiai paruošto įvairaus maisto. Tokių svetingų žmonių, kaip jie, reikėtų paieškoti...“
Pagal makalius.lt publikacijas parengė VL žurnalistė Rūta Klišytė
