„Iš pradžių galvojome, kad į Šiaurės Korėją nuvažiuoti nelabai įmanoma, bet paskui pradėjome domėtis – galvojome, gal gi yra kažkokių kelių ten papulti. Tada susisiekėme su viena iš vietinių agentūrų.
Kelis mėnesius buvo derinamas kelionės planas, paskui reikėjo pervesti pusę sumos už ekskursiją, į kurios kainą įėjo lėktuvo, traukinio bilietai, viešbučiai, maitinimas – žodžiu viskas, tik suvenyrams papildomai galima buvo kažką išleisti. Skridome į Korėją prieš penkerius metus ir tuomet už ekskursiją mokėjome apie 1200 eurų žmogui“, – pasakojo Vytautas.
Nors vyro kelionė į Š. Korėją vyko prieš kurį laiką, jis sako nemanantis, kad kas nors ten pasikeitė. O patirtis, teigia jis, buvo unikali.
Vaikų darželis
Vytautas su broliu dėl saugumo, vykdami Į šiaurės Korėją, sakė nesibaiminę:
„Mes nesame pirmieji, kurie ten nuvažiavo – buvome pasidomėję, kokia ten situacija, o situacija turistams yra labai gera, jei neprisidarai reikalų. Saugumo prasme ten yra maksimalus saugumas – jie neleidžia tau kažkur išeiti ne pagal planą, nes jeigu leistų, nuo to būtų blogiau ir tau, ir jiems.
Tai mes laisvai niekur negalėjome vaikščioti, išskyrus viešbutį. Tai kaip vaikų darželis – nors už rankos nelaikė, bet net už namo kampo vieniems neleido nueiti“, – pasakojo vyras.
Vytautas sako, vos tik jie išlipo iš lėktuvo ir išėjo iš oro uosto terminalo, juos pasitiko dvi gidės, lydėjusios juos visą viešnagės laiką.
„Gidės iškart paėmė telefoną, pasą ir buvome jų globoje penkias dienas. Iš pradžių viskas buvo labai įdomu, nes kai pasako, kad labai daug ko negalima, tai viskas pasidaro dar įdomiau. Ėmėme filmuoti, fotografuoti. Nors kareivių filmuoti nebuvo galima, tačiau slapta filmavome ir juos.
Kareivių ten yra didelė dalis – ten net cirke yra kariuomenės pasirodymas, ko neva irgi negalima filmuoti. Su tuo filmavimu ir fotografavimu buvo taip: pradžioje gidės daug ko mums neleido filmuoti, bet paskui atsileido ir viskas buvo gerai“, – pasakojo Vytautas.
Kelionė laiko mašina
Šiaurės Korėjoje Vytautas pasijautė lyg būtų įsėdęs į laiko mašiną ir būtų patekęs į 1960-uosius ar 1950-uosius – gatvėse nematė jokių reklamų ar iškabų, kur ne kur bolavo užrašai vietine kalba. Pastatus Vytas matė pilkus, vienodus, masyvius.
„Šiaurės Korėjoje nėra taip kaip Azijoje, kur visi vaikšto per gatvę, važinėja motociklais, kur didelis šurmulys – Šiaurės Korėjoje to nėra. Taip pat man buvo keistas, kad vietiniai mumis visiškai nesidomėjo – ne taip, kaip kitose Azijos šalyse. Visada įsivaizdavau, kad vietiniai turėtų būti susidomėję, kas čia atvažiavo, bet nebuvo, kad kažkoks žmogus ateitų prie tavęs ir kažko paklaustų. Vietiniai nuo mūsų laikė atstumą – turbūt čia irgi jie turi tokį nurodymą – kitose Azijos šalyse žmonės ateina, fotografuojasi, o čia nieko“, – dalinosi įspūdžiais Vytautas.
Nors bevažinėdami su gidėmis po apylinkėmis (vieni jie buvo tik viešbutyje), jie šalies baisumų nematė, tačiau vargą – taip.
„Mieste – dar dar, o išvažiavus už miesto matosi tas vargingas gyvenimas: žmonės miškuose rausia kažkokias šakneles, ant nugarų susidėję neša visokias šakeles, malkeles, žmonės ant asfalto autostradoje džiovina kukurūzus. Daugiabučiuose prie balkono visi turėdavo savo darželį“, – kalbėjo keliautojas.
Visa apimanti propaganda
Kiek jiedu su broliu įsijungdavo televizorių, matydavo, kaip liaupsinamas šalies vadas Kim Yong-Unas ir kaip žmonės raginami produktyviau dirbti.
„Per televiziją rodydavo, kaip šalies vadovas važinėja po šalį ir pasakoja, kaip reikia gyventi. Atrodo, kad ten žmonės visą gyvenimą ne taip dirba, kaip reiktų, nes visada jie akcentuoja tą produktyvumą, pasiekimus, kiek ko padaryta. Tie video siužetai padaryti taip, kad Kim Yong-Unas nuvažiuoja pas žmones, pakalba ir po to rezultatai išauga penkis kartus. Atrodo, kad žmonės visą gyvenimą ne taip kažką darė“, – kalbėjo Vytautas.
Viskas gidžių rankose
Dvi korėjietės gidės, nuolat lydėjusios Vytautą su broliu, buvo linksmos ir draugiškos, tačiau pasižymėjo savais niuansais.
„Kartais viešbučio rūsyje prikalbindavome gides kartu su mumis žaisti biliardą ar boulingą. Iš pradžių jos bandė su mumis griežčiau bendrauti, daugiau visko drausti, bet paskui atsileido. Aš pradėjau daryti įdomų dalyką: ėmiau gidėms rodyti nuotraukas iš savo kelionių, kad jos pamatytų, kaip pasaulyje žmonės gyvena. Po to mačiau jų susidomėjimą, nes aš manau, kad ten gyvenantys žmonės įsivaizduoja, kad visas pasaulis gyvena taip, kaip jie.
Tų gidžių paklausinėdavome visokių įdomesnių klausimų, tačiau jų atsakymai dažnai atrodydavo paruošti, o jeigu atsakymo nežinodavo, nusijuokdavo. Jų tikslas yra būti kuo lojalesniu tai partijai, kad nepadarytų jokių nusižengimų, turėtų nepriekaištingą reputaciją ir tada yra labai didelė garbė priklausyti jų partijai“, – kalbėjo Vytautas.
Pašnekovas dalinasi, kad maistas jiems taip pat buvo sukontroliuotas: valgydavo jie arba viešbutyje, arba pagal programą numatytuose restoranuose, kuriuose kartais būdavo tik jie – vieni patys.
„Valgyti kviesdavome kartu ir gides, bet jos niekada neidavo – įsivaizduoju, kad jos gaudavo žymiai prastesnį maistą, ir to nenorėdavo parodyti. Pagrindinis jų tikslas – sudaryti įspūdį, kad ten yra labai gerai. Pavyzdžiui, kartais eidavome į restoranus, kur tik mums dviems būdavo paruoštas maistas. Kviesdavome ir gides, bet jos atsisakydavo“, – prisimena Vytautas.
Pati įdomiausia kelionė
Pašnekovas sako, kad kelionė jam paliko labai didelį įspūdį, nepaisant to, kad laisvės jie beveik neturėjo. Tačiau jie turėjo nemažai ekskursijų, buvo Pietų ir Šiaurės Korėjos demarkacinėje linijoje. Baimės ar pavojaus jis nejautė – atvirkščiai, jautėsi saugumas, tačiau jis panašėjo į kalėjimo saugumą.
„Nesu buvęs kalėjime, tačiau Š. Korėjoje yra toks jausmas, kaip, įsivaizduoju, jaučiasi kalinys, kuris nuolat yra kontroliuojamas ir jam leidžia išeiti į laisvę pasivaikščioti. Prie to pripranti – tampi priklausomas, už tave sprendžia. Man buvo toks nutikimas, kad vienu metu jų pagrindinėje aikštėje pamečiau iš akių gidę ir brolį. Įsivaizduoju, kaip žmogų paleidžia iš kalėjimo, atidaro duris į laisvę ir sako: „eik“, tai man lygiai toks pat jausmas buvo. Galvoju: „o ką man dabar daryti?“ Mane juk visada vežiojo, manimi rūpindavosi, pavalgydindavo, apnakvindavo ir vieną akimirką to nebetenki – labai keistas jausmas“, – kalbėjo Vytautas.
Viskas pagal planą
Vyras pasakojo, kad ekskursijoj buvo griežtai laikomasi plano – jeigu plane nenumatyta sustoti tau patikusioje vietoje, tu ir negalėsi sustoti.
„Kartą važiavome ir matėme aikštėje vykusią parado repeticiją. Paprašėme sustoti, nes norėjome išlipti ir pasižiūrėti, tačiau mums neleido, nes to nebuvo plane. Tu negali keisti plano“, – kalbėjo Vytautas.
Keliautojas pasakojo, kad Š. Korėjoje jiems neleido eiti į parduotuves (tik į specialias suvenyrų parduotuves), kalbėtis su vietiniais – todėl jie nesužinojo, nei kokios ten kainos, negalėjo ir pasikalbėti su žmonėmis, kurie Vytautui pasirodė kaip akmeniniai – pilkai, juodai apsivilkę. „Žmonės ten turi gauti leidimą ne tik gyventi kituose miestuose, bet net važiuoti į kitą rajoną. Ten yra maksimali kontrolė“, -nurodė jis.
Per plauką išvengė nemalonumų
Galiausiai, kelionei pasibaigus, jiedu su broliu sėdo į traukinį. Ten, pasakoja Vytautas, iškart prisistatė moteris, paprašiusi parodyti, ką jiedu nufilmavę, nufotografavę.
„Aš buvau prifotografavęs labai daug – žmones, skalbiančius drabužius griovy – matėsi tie vargai labai gerai. Visgi aš visas nuotraukas persikėliau į kompiuterį ir užslaptinau, o iš fotoaparato viską ištryniau. Ji įsijungė fotoaparatą, o ten parašyta – „no images“ (jokių nuotr.). Pasakiau jai, kad gidės liepė viską ištrinti, ir ji kažkaip patikėjo, nors ir nelabai tai atrodė įtikėtina. Man pasisekė, nes jeigu mano kompiuteryje būtų radę tas nuotraukas, galėjo kilti problemų“, – sakė Vytautas.
Tad tokioje visiškos kontrolės šalyje pašnekovui visgi labai patiko – ši kelionė, sako ji, buvo visiškai kitokia nei kitos, nei kitose šalyse jauti laisvę, o čia – visišką kontrolę. Unikalią patirtį vyras prisimins dar ilgai – tai, pasak jo, geriausia kelionė, kokia gali būti. „Tai tarsi kelionė laiko mašina atgal. Jie yra visiškai užstrigę laike“, – sakė jis.
