1990-aisiais psichiatras Thomas Wehras atliko eksperimentą, per kurį grupelė žmonių po 14 valandų per dieną visą mėnesį praleisdavo tamsoje.
Kol susireguliavo jų miego ritmas, praėjo nemažai laiko, tačiau ketvirtą bandymo savaitę jie jau buvo pripratę prie tam tikrų miegojimo laiko periodų. Iš pradžių jie miegodavo keturias valandas, paskui pabusdavo 1–2 valandoms ir galiausiai užmigdavo antram keturių valandų tarpsniui. Tyrimo rezultatai nustebino daugelį miegą studijuojančių mokslininkų ir paskatino sudvejoti įprastiniu nepertraukiamo aštuonių valandų miego reikalingumu.
2001 metais „Virginia Tech“ universiteto Amerikoje istorikas Rogeris Ekirchas publikavo 16 metų tyrimų darbą, kuriuo atskleidė, kad nuo neatmenamų laikų žmonės naktimis miegodavo po dvi atskiras fazes, kurios būdavo pertraukiamos vienos ar dviejų valandų budrumo.
Knygoje „At Dayʼs Close: Night in Times Past“, išleistoje dar po ketverių metų, istorikas, remdamasis daugiau nei 500 šaltinių, pradedant antikiniais raštais ir baigiant moderniosios literatūros bei medicinos knygų publikacijomis, aprašė segmentuoto miego formą. Kaip ir T. Wehras, R. Ekirchas teigė, kad miego periodą sudaro dvi miegojimo fazės, su 1–2 valandų budrumo laikotarpiu tarp jų.
Per budrumo laikotarpį žmonės būdavo ganėtinai aktyvūs: lankydavosi tualete, rūkė tabaką, eidavo pas kaimynus, skaitydavo, melsdavosi ar turėdavo lytinių santykių. XVI amžiaus Prancūzijos gydytojų žinyne rašoma, kad poroms geriausia bandyti susilaukti vaiko ne po dienos darbų, bet po „pirmojo miego“, kai jie yra pailsėję ir turi daugiau jėgų. R. Ekirchas tikima, kad toks miego dalijimas į du periodus ėmė nykti jau XVII amžiaus pabaigoje. Nykti pradėjo Europoje ir per du šimtmečius išplito į Vakarus. 1920-aisiais „pirmo“ ir „antro“ arba segmentuoto miego sąvoka visiškai išnyko.
Atsiradus gatvių apšvietimui ir visą parą dirbančioms kavinėms, žmonės vis mažiau laiko skirdavo poilsiui ir miegui. Istorikas Craigas Koslofsky knygoje „Vakaro Imperija“ rašė: „XVII amžiaus nakties metas buvo siejamas su nusikaltėliais, girtuokliais ir prostitutėmis, tad užsibūti kažkur iki vėlumos buvo tiesiog gėdinga.“
1667-aisiais Paryžius tapo pirmuoju miestu, kuriame, panaudojus žvakes, patalpintas stiklinėse lempose, apšviestos gatves. Paryžiaus pėdomis pasekė ir kitas šiaurės Prancūzijoje įkurtas miestas Lilis, o po dviejų metų – Amsterdamas. Tik pastarajame gatvių apšvietimui jau buvo naudojamos žibalinės lempos.
Per dešimtmetį daugiau nei 50 Europos miestų įsirengė gatvės apšvietimą, tačiau Londonas atsiliko nuo kitų didmiesčių ir gatves apšvietė tik 1684-aisiais. Netrukus naktinis gyvenimas tapo populiarus ir net madingas, o gulėti lovoje reiškė tiesiog švaistyti laiką.
1829 metais pasikeitęs požiūris į miegą buvo aptartas tarptautiniame medicinos žurnale. Gydytojai akcentavo segmentuoto miego svarbą ir skatino tėvus ugdyti šį įpratimą vaikams. Jie tikino, kad dviejų fazių miego ritmą gali sutrikdyti nebent liga ar nelaimingas atsitikimas.
Šiandien dauguma žmonių prisitaikė prie naujo miegojimo būdo ir akcentuoja aštuonių valandų miego režimo svarbą. Anot R. Ekircho, nemiga ir prabudimai naktį yra ne kas kita, kaip natūralus žmogaus polinkis į segmentuotą miegą. Nemiga literatūroje paminėta XIX amžiaus pabaigoje – tuo pačiu metu, kai sumenko segmentuoto miego svarba.
„Prabusti naktį – normali žmogaus fiziologinė būsena, – sako miego psichologas Greggas Jacobsas. – O įsitikinimas, kad turime be pertraukos miegoti aštuonias valandas per parą – klaidingas ir net kenksmingas.“
Oksfordo universiteto biologinių ritmų mokslų profesorius Russelas Fosteris sako: „Dauguma pacientų pasakoja, kad atsikėlę naktį ima nerimauti arba panikuoti. Paaiškinu jiems, kad žmogaus organizmas natūraliai prisitaikęs prie dvifazės miego formos. Nors dauguma šiuolaikinių gydytojų galbūt su manimi nesutiktų.“
Gydytojas G. Jacobsas teigia, kad budrumo laikotarpis tarp poilsio periodų anksčiau atliko labai svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime. „Tai, kad šiandien dauguma žmonių kenčia nuo įtampos, depresijos, alkoholizmo ir kitų problemų – anaiptol ne atsitiktinumas. Tai segmentuoto miego išnykimo padariniai.“ Taigi, jei kurią naktį prabusite, prisiminkite, kaip gyveno protėviai ir neskubėkite taip greitai užmigti.
