Kas yra gera širdis?
Mumyse galioja nuostata, kad kai žmogus yra geras, taip ir kvailas. Pasakų kiek prikurta, istorijų. Dauguma moterų, kurios save laiko geromis, pavydi toms, kurios, anot "gerųjų", moka nagliau elgtis. Tačiau reta kuri susimąsto, kad stebimas naglumas dažnai yra sveiko moteriško egoizmo, sveikos meilės sau ir pasitikėjimo savimi pasekmė. Ir tai visuomet yra gerai, o ne blogai. Greičiausiai ir dėl šios priežasties labai vertinamos yra taip vadinamos "kalės", kurios žino, ko nori, ir žino, kur tai gali gauti ir gauna.
Jei paklaustume išminčių, jie mums pasakytų, jog geros širdies žmogus - tai nėra kvailas žmogus. Geros širdies žmogus pasižymi tokiomis savybėmis, kaip išmintis, stipri ir gera valia, nuoseklumas, atkaklumas, drąsa, atvirumas, meilė sau ir kitiems, pagarba sau ir kitiems, didi dvasia, vertybiškų tikslų siekimas ir pan. Kaip jums atrodo, mielos moterys, kas mums trukdo tapti tomis gerų širdžių turėtojomis, kurių nenuskriaus pirmas pasitaikęs vyras, nesupykdys pervargęs vaikas ar nepažemins tik sau naudos ieškantis darbdavys?
Kada padedame, rūpinamės per daug?
Moterys iš prigimties yra globojančios, pasitarnaujančios, besirūpinančios kitais. To mokytis nereikia nė vienai planetos dailiosios lyties atstovei. Priešingai: reikia mokytis laiku ir tinkamai pasirūpinti savimi ir leisti kitiems rūpintis savimi. Sakoma, kad to besimokanti moteris pakankamai pasitarnaus savo artimiesiems ir bus jiems pakankamai dosni. Kas gi nutinka su moterimi, kai ji pradeda per daug padėti kitiems? Išmintingi mokytojai moko, jog hipergloba kyla iš didžiulio egoizmo ir noro viską sukontroliuoti bei susireikšminimo. Neįtikėtina, tiesa? Juk taip dažnai moterys guodžiasi, jog pervargsta, viską vienos daro ir kiek daug gailėtojų atsiranda. Ypač gaili viena kitos panašaus elgesio moterys. Ir kaltina tuos kitus, kurie mielai jas išnaudoja.
Auksinė išeitis
Ar girdėjote auksinę taisyklę - nedaryk kitiems to, ką jie patys gali padaryti? Tai galioja ne tik su vaikais, bet ir su vyrais, tėvais, darbdaviais etc Sveikai mylinti moteris neatima iš kitų galimybės tobulėti, vystytis, augti. Sveikai save gerbianti moteris nebijo kitų palikti nepatenkintais, nes nenori prievartauti savęs.
Ar kas nors bandėte padėti tik tuomet, kai prašo jūsų pagalbos, nes neturi jėgų? Ar kas nors bandėte nesutvarkyti vyro išmėtytų rūbų, jei tai erzina? Ar kas nors bandėte negaminti valgyti dėl per didelio nuovargio ar nemalonios savijautos? Ar kas nors bandėte sustabdyti save padėti kitiems ir pasirūpinti savimi, kol į svečius neatėjo "pagailėk pati savęs" nuotaika? O ne duok Dieve į svečius ateis "nekenčiu visų aplinkui, nes jie kalti dėl mano nelaimingumo" nuotaika...
Šalin puikybę
Kai tik moteris bando teisintis, kodėl ji tiek daug daro, skamba frazės, pvz.: kas, jei ne aš, tik aš geriausiai tai padarau, ką jie be manęs darytų, juk aš geriau tai išmanau ir pan. Ir tai visuomet susiję su egoizmu, puikybe. Nenuostabu, kad tokio elgesio pasekmės pačiai moteriai yra nemalonios. Jos vidus ją stabdo. Nes toks ydingas elgesys prieštarauja moters prigimčiai.
O moters prigimties viena iš esmių - viską daryti su meile, iš meilės, dėl meilės. Vadinasi, taisyklė nr.1: kai tik jaučiu, jog mane valdo ne meilė, nedarau nieko. Palikti kitus nepatenkintus yra nebaisu. Daug baisiau nepatenkintą palikti save. Nes nėra pasaulyje nė vieno kito žmogaus, kuris galėtų moterį padaryti laiminga. Yra vienintelis žmogus - pati moteris. Nesvarbu, ką daro dėl jos kiti. Svarbu, ką pati moteris daro dėl savęs. Kitų elgesys su moterimi yra tik jos meilės sau atspindys. Dėl visų kančių, kai kiti nesuvokia moters indėlio, nevertina jos darbo ir pan., yra atsakinga pati moteris. Ir kaip gerai, kad kyla pyktis. Įsileiskime jį.
Pyktis, pasirodo, yra galinga jėga, kuri gali pradėti moterį lydėti pokyčių link. Gerųjų pokyčių. Mat pyktis moteriai suteikia informacijos: po šimts pypkių, kažkas mano gyvenime vyksta ne taip. Ir čia belieka moteriai nuspręsti: ar tapti auka, kuri visus kaltina, ar tapti agresore, kuri visus puola, ar tapti laiminga, kuri mylėdama save, bus pajėgi mylėti ir kitus, bet tikrai ne visus ir visaip.
Kada per daug atiduodame?
Labai dažnai vyrai skundžiasi, jog nežino, kaip su tomis moterimis sugyventi, nes jos pačios nežino, ko jos nori. Ir tai yra faktas. Faktas yra ir tai, kad moterims labai lengva suprasti, pajausti, sužinoti, ko nori kiti: vyras, vaikai, tėvai. Ir dėl prigimtinio atsidavimo pasitarnauti moteris stengiasi visa tai duoti, ko artimieji nori. Ar yra saiko jausmas? Retai. Ar veikia stabdžiai? Retai. Dažniau yra viršijamas greitis. Tik moterys ne specialiai veda vyrus, vaikus ir kitus artimuosius iš proto. Ir ne specialiai moterys iš proto kraustosi pačios.
Moterims yra labai sunku susivokti, ko jos pačios nori. Labai svarbu moteriai sužinoti, ko ji nori. Ir tam reikia drąsos. Paprasčiausias būdas yra sužinoti, ko nenori. O kas liko - gali patekti į pageidaujamų dalykų sąrašą. Vyrams belieka apsišarvuoti kantrybe. O moterims linkiu skirti laiko sau ir įsisąmoninti: moteris, kuri visą save atiduoda kitiems, tampa tiems kitiems mažai įdomi, patraukli ir reikalinga.
Mokykimės prisipildyti
Nors moteris pagal savo prigimtį yra vadinama labiau davėja nei gavėja, išminties siekianti asmenybė norės ir mokėti gauti. Nemanykime, kad visos moterys daug duoda iš didžiulės meilės. Moterys duoda iš baimės likti vienos. Moterys duoda iš baimės nepatikti. Moterys duoda iš didelio nepasitikėjimo savimi, bent taip nori būti reikalingos, kad nesijaustų atstumtos, vienišos. Ne veltui yra sakoma, kad tik prisipildžiusi moteris yra pajėgi susirasti pilnavertį ir lygiavertį gyvenimo partnerį ir sukurti su juo tvarius santykius. Kažko stokojančios moterys susiranda tokius pačius kažko stokojančius, kurie bando vienas kitą išnaudoti, kad bent kiek gavimu užpildytų savo tuštumą.
Šiame žaidime laimi vyrai, nes jie apdovanoti prigimtiniu egoizmu ir mokėjimu gauti. Kai tik moteris atsisako baimės likti viena, kai tik moteris išmoksta vienatvę ar net gi atstūmimą išnaudoti savo naudai, t.y. skiria laiko sau, įgyvendina savo senas svajones, susitinka su seniai matytais jai brangiais žmonėmis, atranda naujus hobius ir pan., ji prisipildo nuostabia energija, kuri yra labai pastebima. Ir įvyksta stebuklas - tokia moteris, kuri su savimi mokosi būti laiminga, tampa reikalinga ir kitiems. Nes ji dvelkia lengvumu, o ne našta. Su ja norisi keliauti gyvenimo keliu. Ir tai pasiekiama visoms.
Kada per daug pasitikime?
Ar žinojote, kad naivumas yra didelė yda? Ar žinojote, kad budrumas ir sveika nuovoka yra didelis privalumas? Jei kelis kartus mus apgavo, kur yra priežastis pasitikėti? Nėra. Žinoma, žmonėmis tikėti yra gėris. Ir atsakingas už apgaulę yra labiau apgavikas, o ne tikintis avansu. Tačiau pripažinkime ir savo naivumą. Gyvename žemėje, žmonių planetoje, ne pasakoje su princais ant balto žirgo ir pikta pamote, kurią geroji burtininkė krikšto mama paverčia kale.
Moteris, neturėdama šalia savęs žmogaus, vyro, kuriuo turi daug priežasčių pasitikėti, nes daug kartų tas žmogus demonstravo patikimumą, saugojo moterį, globojo ją, rūpinosi ja, nepaliko jos bėdoje, neturi protingos priežasties pasitikėti žmogumi, kuris nuo jos nusisukdavo kas kart, kai jai būdavo sunku, blogai ar moteris atsidurdavo bėdoje. Apžvelkite mintyse savo tikruosius ir iliuzinius, prisigalvotus, nusipieštus didvyrius. Pirmaisiais galite didžiuotis ir dėkoti jiems už jų ištikimybę.
Antriesiems ateina laikas pasakyti sudie. Ne veltui moteris jaučia nusivylimą, pyktį ir kartėlį. Ne veltui. Kaskart, kai moteris elgiasi neadekvačiai, ji atsiduria "duobėje", kuri skirta tam, kad realybė paskatintų moterį elgtis tinkamai. Štai kodėl kartojasi vis tos pačios situacijos moteriai, kuri nenori išmokti jai skirtos pamokos. Moteris turi išmokti pasirūpinti savimi, kai nėra kam ja pasirūpinti. Ir tai nesusiję su emancipacija, feminizmu ar dar kokiu nors šiuolaikinės civilizacijos išmislu.
Moteris negali pati savęs stumti į nemalonias situacijas. Reikia eiti lengviausiu keliu. Ir jame yra ką veikti. Pvz.: jei vyras po 6 mėnesių besikeičiančio prašymo - laukimo etapo iš moters pusės vis dar neatranda laiko pakabinti užuolaidų, kurios svarbios yra moteriai, ji tikrai turi teisę, net gi privalo, susirasti pagalbos, kad jai svarbus dalykus būtų įgyvendintas. Moteris turi išmokti rūpintis savo komfortu. Ne priešindama kito, bet mylėdama save. Ir tokia moteris bus pajėgi tyliai rūpintis savimi. Ir ta tyla bus labiausia veikianti tą vienintelį, kuris "nespėja".
Kada per daug mylime?
Ar žinojote, kad hipermeilė kitam yra iliuzija? Mat nemokanti savęs mylėti, nepajėgi mylėti ir kitų. Visokį pataikavimą, pasiaukojimą ir t.t. iliuziškai vadiname meile, nes per daug baisu pripažinti, jog nemoku mylėti: nei savęs, nei kito. Tikros meilės per daug nebūna. Per daug būna reikalavimo mylėti, nes aš va kaip labai myliu ir tiek pat noriu gauti atgal. Pasirodo, tikroji meilė yra neišsemiama. Jei baigiasi, tai nebuvo meilė. Įsisąmoninkime tai. Moterys patenka į savo nemeilės spąstus ne tik su vyrais, bet ir su vaikais. Kyla didžiuliai konfliktai. Nes prisirišti prie žmonių moteriai pavyksta labai greitai. O jei moteris stokoja išminties, prisirišimas yra dažnai lydimas noru nulemti tų žmonių elgesį, primesti valią, kontroliuoti, reguliuoti.
Mat meilė yra susijusi su laisve. Ir kai leidi kitam būti šalia tavęs savimi, tai nereiškia, kad esi abejinga kitam. Tai tik reiškia, kad pagaliau gali savo galias naudoti meilei čia ir dabar, atsisakant rytojaus baimės, ateities kontrolės ir kitų, paprastam mirtingajam nepavaldžių procesų. Kai tampame pačios sau paprastomis žemės moterimis, tampame labai galingomis, didžios dvasios kūrėjomis, veikiančiomis suderinamai su savo savastimi.
Kančios dovana
Kaip gerai, kad yra kančia. Juk per kančią priartėjame prie Aukščiausiojo daug dažniau nei džiaugsme. Kančia mus parklupdo, nuprausia, išvargina. Kad neturėtume jėgų kontroliuoti tų dalykų, kurių mes kontroliuoti negalime. Juk tik kančioje moteris pradeda melstis ir prašyti pagalbos. Juk tik kančioje moteris pradeda jausti tikrąją savo galią dalintis savo gyvenimu su Dievu. O ta, kuri išmoksta melstis kančioje, mokės melstis ir laimėje. Nes ne tik prašyti valia, bet ir dėkoti. Kaip gerai, kad yra kančia, kuri stabdo moterį nuo visiško išsekimo, niekam nereikalingo pasiaukojimo, naivumo, iliuzijų. Ne veltui yra sakoma: per kančias - į žvaigždes.
Būkim palaimintos!
