Kas yra vaikai — santuokos sutvirtintojai ar išbandytojai? Ar tam, kad santuoka būtų tikrai laiminga, reikia sutikti savo Antrąją Pusę, kuri išpildytų visus lūkesčius? O tobula santuoka ir pykčiai — ar tai suderinama? Kaip rodo gausių apklausų ir stebėjimų, atliktų įvairiausiuose pasaulio universitetuose, duomenys, mes neretai vis dar tikime mitais, bet pagal juos seniai nebegyvename.
1. Santuoka ir laimėtojai
Taip tik atrodo, kad iš santuokos moteriai daugiau naudos nei vyrui. Naujausių tyrimų duomenimis, tiek vyrai, tiek moterys naudos patiria maždaug vienodai, tik skirtingos. Tiek vedę vyrai, tiek ištekėjusios moterys gyvena ilgiau, laimingiau, sveikiau ir turtingiau, tačiau mums paprastai santuoka lemia geresnę sveikatą, o moterims — gausesnius finansus.
2. Santuoka ir lūkesčių pildymas
Mintis skamba taip: geros santuokos tikslas — pildyti abiejų sutuoktinių lūkesčius. Tiesą sakant, tokia santuokos koncepcija žmonijai yra gana nauja: ilgus amžius mūsų proseneliai tuokėsi turėdami ekonominių išskaičiavimų ar tam, kad susilauktų vaikų. O štai dabar žmonės sumanė, kad santuoka turi teikti asmeninį pasitenkinimą.
Tada ateina moteris ir sako: „Su juo nesijaučiu laiminga.“ Arba vyriškis nusprendžia skirtis, nes „man su ja nuobodu“. Tai, ar jūsų partnerė (o gal jūs pats?) santuoką vertina kaip asmeninių lūkesčių tenkinimo instrumentą, galima labai greitai „išrišti“. Pakanka išgirsti frazę „...jei mane mylėtum, tai tu...“, o pabaiga gali būti kokia tik nori: „...praleistum daugiau laiko su vaikais“, „...dažniau su manimi mylėtumeis“, „...imtum atostogas, kurių aš noriu čia ir dabar“, „...mažiau mane kritikuotum“, „...dažniau plautum indus“ ir t. t. Bet jei iššifruotume tokią frazę, tai ji skambėtų taip: „Tu nemyli manęs, jei nedarai taip, kaip aš noriu.“ Akivaizdi manipuliacija, ar ne?
Lygiai tas pats ir kalbant apie mūsų vyriškąjį užmaršumą, kai, tarkime, pamirštate savo pažinties metines ir į nusiminusios draugės priekaištus atsainiai atsakome: „Na, baik, nesureikšmink taip, juk žinai, kad tave myliu.“ Bet juk meilės deklaravimas nepateisina to, kad nesugebėjome išpildyti teisėtų savo antrosios pusės lūkesčių ir ne pirmą kartą atsainiai ką nors pamiršome.
Taip, santuoka iš tiesų pildo dviejų žmonių lūkesčius, tačiau tik tuos, kurie yra realistiški. Net tobuliausia žmona nesugebės duoti VISKO, tik kažkiek, o tai, ko trūksta, turime pasiimti iš darbo, pomėgių, draugų, vaikų.
3. Santuoka ir vaikai
Turbūt daugelis turinčių vaikus šeimų gali patvirtinti, kad mažojo piliečio atsiradimas tampa dideliu išbandymu dviejų žmonių santykiams. Tą rodo ir daugybė atliktų apklausų. Tačiau vaikas ne tik išbando mus, bet ir sujungia: vaikų turinčios šeimos skiriasi truputį rečiau nei bevaikės.
4. Santuoka ir vienas kito papildymas
Mitas teigia, kad sutuoktiniai vienas kito trūkumus turi papildyti savo pranašumais. Ji — namisėda knygų graužikė, jūs — sportiškas šuolių su parašiutais entuziastas. Vakarais išsitempiate ją pabėgioti kroso, o ji už tai išverčia parašiutininkų tinklalapio prancūzų kalba tekstus. Tobula? Viena vertus, taip: esant stiprioms santuokoms du žmonės iš tiesų padeda tobulėti tiek vienas kitam, tiek pačiai santuokai. Juk kiekvienas į naują šeimą atsinešame savas stiprybes ir savas silpnybes. Vienintelis BET — jei vieno iš partnerių indėlis į šeimos stiprybių ir silpnybių aruodą yra gerokai svaresnis, gali nebelikti balanso, o be proporcijos neliks ir šeimos.
5. Santuoka ir aukštasis moters išsilavinimas
Tai gajus mitas: kad moksliukėms įdomi tik jų karjera, jos pernelyg protingos ir negražios, kad galėtų tapti net prasto vyro žmona. Iš tiesų praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje JAV tyrę mokslininkai paskelbė, kad aukštąjį išsilavinimą turinčios moterys išteka dažniau nei neišsilavinusios. Tiesa, „moksliukės“ net ir pirmą kartą teka kiek vėliau.
6. Santuoka ir „mano žmogus“
Mitas: sutuoktiniai turi būti vienas kitam skirti. Štai prie ko priveda Holivudo produkcija. „Mano žmogus“ vieną dieną staiga pasirodo esąs „ne mano žmogumi“ ir nuskamba klasikinė frazė „nesutapo charakteriai“. Taip, iš tiesų yra žmonių, kuriems tiesiog neįmanoma gyventi kartu, tačiau dauguma „ji (jis) ne man skirta(-as)“ atvejų atsiranda dėl nerealių lūkesčių, susikurtų dar prieš tuokiantis. Dauguma apklaustų šiuolaikinių porų svarbiausiu savo sėkmingos santuokos komponentu laika ne „sėkmę sutikti gerą žmogų“ ir ne romantiką, o atsidavimą ir bičiulystę. Tokiems žmonėms santuoka yra kūrinys, kuriam sukurti prireikė daug sunkaus darbo ir atsidavimo — vienas kitam ir šeimai kaip visumai.
7. Santuoka ir gyvenimas nesusituokus (kohabitacija)
Jau ne viena ir ne dvi studijos įrodė, kad tie, kurie gyveno kartu iki santuokos, vėliau yra mažiau patenkinti savo santuoka ir turi daugiau šansų išsiskirti.Viena nauja studija pateikia išvadą, kad „kohabitacijoje gyvenantys partneriai turi kur kas mažiau motyvacijos mokytis spręsti konfliktus ir padėti vienas kitam“. Viena svarbi išimtis: ši taisyklė negalioja toms poroms, kurios pradeda gyventi kartu, netolimoje ateityje planuodamos susituokti.
8. Santuoka ir artumas
Sakoma, neva sutuoktiniai gyvendami kartu anksčiau ar vėliau taps vienas kitam artimi. Automatiškai, savaime, vien dėl to, kad apsigyveno po vienu stogu ir miega vienoje lovoje? Tikrai ne. Sunkiai dėl to dirbdami, mokydamiesi ir keisdamiesi — greičiausiai taip. Čia kaip ir sporte: neužsiauginsi raumenų vien apie juos svajodamas — sveikam kūnui reikalingas nuolatinis dėmesys ir darbas. Lygiai tas pats pasakytina ir apie sveikus tarpusavio santykius.
Net tobuliausios santuokos nėra apsaugotos nuo „duobių“, greičiausiai bus momentų, kai apniks mintys, kam apskritai reikėjo tos santuokos. O štai sugebėjimas iškopti iš tų duobių, mokytis iš tokios patirties ir abiem keistis — tai jau darbas, kurio vaisiais ir tampa darni šeima.
9. Santuoka ir jos trukmė
Bepigu buvo viduramžių gyventojams: nespėdavo susituokę atsibosti vienas kitam, o jau žiūrėk, metas atsisveikinti su šiuo pasauliu — juk gyvenimo trukmė buvo gerokai trumpesnė už dabartinę. Tačiau, tiesą sakant, jei mūsų prosenelių santuokos trukmę palyginsime su dabartinių žmonių, tai skirtumas nebūtų didelis: mat šiandien tuokiamės (ypač Vakaruose) gerokai vėliau nei žmonės prieš kelis šimtus, net prieš keliasdešimt metų. JAV buvo apskaičiuota, kad skyrybų nepatyrusios šeimos ilgaamžiškumas per pastaruosius 50 metų nepasikeitė. Tačiau dauguma santuokų nutrūksta labai anksti: maždaug pusė skyrybų įvyksta apie septintuosius santuokos metus.
10. Santuoka ir visko darymas kartu
Ar sutuoktiniai viską turi daryti kartu? Nebūtinai. Nes gera santuoka — tai kur kas daugiau nei tai, ką du partneriai jai duoda tiesiogiai. Veikla vien tik sau, žiupsnis individualumo, atotrūkis nuo šeimos — netgi pageidautinas „komponentas“ tobulos santuokos „gamyboje“.
Taip, susituokę iš tiesų tampame neatsiejama vienas kito pasaulio dalimi, vadinasi, domimės ir palaikome asmeninius partnerio tikslus bei stengiamės, kad mūsų tikslai nesikirstų su šeimos interesais. Tačiau tai nereiškia, kad viską visuomet ir visur privalome daryti susikibę už rankučių — žmonės, kurie gyvena šeimoje vadovaudamiesi tokiu mitu, dažniausiai gana greitai pasijunta tarsi patekę į spąstus.
11. Santuoka ir smurtas
Myli kaip „dūšią“, krečia kaip „grūšią“? Statistiškai — visai ne, bent jau santuokoje. Užtat moterys, gyvenančios su vyru nesusituokusios, kur kas labiau rizikuoja patirti smurtą namuose. Sociologai įvairiai mėgina aiškinti tokius statistinius duomenis, pavyzdžiui, spėja, kad galbūt ištekėjusios moterys kur kas rečiau praneša apie smurtaujančius vyrus, o gal vyrai, mėgstantys pakelti ranką prieš silpnesnę lytį, rečiau gauna šansą susituokti ir žmonos greičiau su jais išsiskiria. Dar viena versija: vedę vyrai kaip tik mažiau linkę smurtauti prieš savo žmonas, nes į jas yra daugiau investavę (laiko, pastangų, na, ir pinigų — į bendrą buitį taip pat) ir glaudžiau integravęsi į giminę bei bendruomenę — o šios socialinės jėgos yra vienos geriausių smurtautojus tramdančių priemonių.
Daugiau skaitykite žurnale „A-Zet“.
