Ši nykštukinė, 5-ta pagal dydį pasaulyje, valstybėlė sužavi kiekvieną, ypač lietuvį. Pabuvojęs čia suvoki, kad ne dydis, ne naftos ištekliai yra šalies stiprybės šaltinis, o teisinga politika, piliečių savivalda ir tai, kad... niekada neprarandamas orumas. Ir nykštukas gali būti orus milžino užanty!
Gyvena XVI amžiuje
Šios šalies pavadinimas skamba itin pakiliai: Serenissima Repubblica di San Marino , t. y. San Marino šviesiausioji respublika . Norint pamatyti jos šviesą, reikia atsidurti Italijoje, Apeninų pusiasalio šiaurryčiuose, kur Apeninų priekalnėse stūkso didingas Titano kalnas. Ant jo viršūnės bei šlaitų ir įsikūrusi ši nykštukinė 61 kv. km ploto šalelė. Joje net 8 miesteliai, ankštai prigludę vienas prie kito, o vartai į tokio paties vardo San Marino sostinę yra Italijos Riminio kurorte prie Adrijos jūros.
Šlovingą San Marino dvasią pajusi pakilęs į Titano kalno (738 m virš jūros lygio) tvirtovę. Pasak legendos, ją pastatė akmenskaldys Marinas iš Dalmatijos, čia radęs prieglobstį nuo imperatoriaus Diokletiano persekiojimo: mat buvo vienas pirmųjų krikščionių. Ant Titano kalno Marinas subūrė tikinčiųjų bendruomenę. Marinas dar būdamas gyvas paskelbtas šventuoju, t. y. tapo San Marinu. Jis mirė 366 m. rugsėjo 3-iąją.
Jei jums nusišypsos laimė Šv. Marino dieną čia atsidurti, būsite priblokšti tradicinių iškilmių, kuriomis kasmet paminima respublikos įkūrimo diena. Pasijusite tarsi XVII amžiuje, ir tai bus tikra tiesa! Mat San Marine metai skaičiuojami ne pagal Grigaliaus kalendorių, o nuo respublikos įkūrimo datos. Jos piliečiams nė motais, ką kiti galvoja apie šį nesuvokiamą atsilikimą: jie ramiai dievagosis, jog dabar – septynioliktas šimtmetis.
Kuo San Marinas panašus į Pilėnus?
Jei jums dar kils dėl to abejonių, užsukite į Šv. Marino katedrą, kurioje saugomi valstybės patriarcho palaikai, bet būtinai vieni, atsiskyrę nuo XXI a. turistų minios. Ir galbūt baugioje šventovės prietemoje, primenančioje pirmųjų krikščionių katakombų tamsą, pajusite, kuo jie, tie piemenys ir žemdirbiai, gyveno. Ar tik ne gilus tikėjimas ir tvirtas bendruomeniškumas padėjo jiems išsaugoti ir apginti savo valstybę, kuri gyvuoja ir klesti ligi šiol?
Viduramžiais San Mariną puldinėjo kas tik netingėjo, taip pat ir broliai katalikai, Romos popiežiai, bet sanmariniečiai nepasiduodavo. Laimei, jų neištiko Pilėnų lemtis, ir 1740 m. popiežiui teko pripažinti San Marino nepriklausomybę. Pats Napoleonas, užkariavęs visus Apeninus, nusilenkė prieš „nykštuko“ narsą ginant savo nepriklausomybę ir net pasiūlė jam karo grobio dalį – Italijos žemių, tačiau San Marino narsuoliai išdidžiai atsisakė.
Pagarba kultūrai netrukdo prekiauti
Išdidumas, narsa, ištikimybė valstybei ir tradicijoms – svarbiausi šios mažos bendruomenės, kurios net nepavadinsi tauta, bruožai. Sanmariniečiai kalba itališkai, vietine romanjolių tarme.
Šimtametės tradicijos San Marino piliečiams yra aukso vertės, bet tai anaiptol netrukdo jiems itin guviai verstis prekyba. Užkopęs į Rokos tvirtovę, stūksančią ant Titano kalno, rasi čia ir nuostabių bažnyčių, galerijų, muziejų su neįkainojamais lobiais, ir parduotuvėlių, kurios suvertos ant vingrių gatvelių tarsi rožančiaus karoliai. Čia prekiaujama išsijuosus, net žili tvirtovės kuorai apkarstyti madingiausiomis drapanėlėmis, kepurėmis, rankinėmis. Linksmiausia, kad ant jų parašyta ir lietuviškai: TIKRA ODA, o pardavėjas, genialus poliglotas, greitai sumetęs, iš kur esi, profesionaliai pasisveikina: „Labai diena, prašiom prašiom!“ Negali ištverti nieko nepirkęs!
Ar tik ne sanmariniečių verslumas privertė taip išsigąsti kaimynus italus, kad jie 1951 m. paskelbė ketiną atidaryti kazino ir pastatyti galingą televizijos bei radijo stotį? Tada Italija paskelbė San Marinui ekonominę blokadą, ir šiam teko nusileisti, tačiau nuskriaustas jis neliko. Su „milžinais“ buvo suderėta, kad „nykštukas“ nerinks muito mokesčio, neaugins ir negamins tabako, vyno, spirito, neturės savo valiutos bei kazino ir už tai kasmet gaus beveik 10 mlrd. lirų kompensaciją. Neblogai? Negana to, Riminis užverstas San Marino prekėmis, per kurortą jos keliauja ir toliau.
Kad valstybė klesti, rodo ir šie pavydėtini skaičiai. Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė čia – 74 m., moterų – 80 m., beje, moterų yra šiek tiek mažiau nei vyrų. Valstybė, turinti tik 25 tūkst. gyventojų, skrupulingai reguliuoja jų skaičių, tad jos piliečiu tapti nėra paprasta. Tarkime, italas, vedęs sanmarinietę, negaus pilietybės, o už jo ištekėjusi italė gaus pilietybę. Šalies savivaldoje dalyvauja net trečdalis gyventojų! O pavydžiausia tai, kad čia yra tik vienas kalėjimas su 4 kameromis, bet visos jos tuščios: gal tokioje valstybėje nėra nusikaltėlių?
VL žurnalistė Rūta Klišytė
