Pradėti reikėtų nuo minties, kad idealios aplinkos nesukursi, o grožis yra skonio reikalas ir būtų geriausia apsieiti be kaimynų ar draugų nuomonės. Svarbiausia nepamiršti, kad kiekvieno kiemas yra skirtas šeimininko akims džiuginti ir turi atitikti jo pomėgius bei gyvenimo būdą. Iš tiesų seni medžiai, gyvatvorės ar kiti dekoratyviniai augalai gali tapti kliūtimi pertvarkant aplinką, tačiau viskas yra išsprendžiama.
Prieš keliolika metų sostinės Dvarčionių sodo masyvuose sklypą įsigijusi Kristina Juškienė prisiminė pirmąjį įspūdį, kurį jai padarė nedidukas sodo sklypas.„Man jis priminė šiukšlyną, juk į kelių arų plotą šeimininkai sutalpino ir tvartą, daržus, ir sodą bei porą šiltnamių, – pasakojo sodininkė. – Tuomet jie didžiuodamiesi pasakojo, kiek gėrybių užauginantys, rodė didžiulę išbetonuotą kelių dalių kompostinę, vištidę, ir aiškino, kaip gerai čia galėsiu gyventi. Bet akiai tiesiog nebuvo už užsikabinti.“
Tačiau ji puikiai suprato, kad sovietmečiu sodo sklypas buvo vieta, kur miestiečiai lenkdavo nugaras ir kovodavo dėl maisto, tačiau pačiai norėjosi erdvės, kur galėtų susikurti harmoningą ir malonią poilsio vietą. Per keliolika metų save sodininke mėgėja vadinanti Kristina išbandė daug pertvarkos variantų, skaitė literatūrą, komunikavo su bendraminčiais socialiniuose tinkluose, ir šiandien jos mažytis sodelis tapo atgaiva sielai.
Sutikusi pasidalinti savo patirtimi, ji pripažino, kad profesionalių kraštovaizdžio specialistų pagalba tokiais atvejais būtų vertinga, tačiau ne visiems tai leidžia kišenė. „Kita vertus, aplinka – tai poligonas klaidoms ir jų taisymams, juk būtent čia geriausiai atsiskleidžia kūrybinis potencialas, pagaliau ne vietoje pasodintus augalus gali persodinti, taigi mano patarimas visiems – bandykite, klyskite ir taisykite“, – sakė Kristina.
Savo sklypo pertvarką šeimininkė pradėjo nuo medžių pjovimo. Laisvų, netaisyklingų formų medžiai, persipynę su vaismedžiais, nedideliam sklypui atrodė pernelyg sunkūs, greičiau priminė džiungles nei malonią aplinką.„Apsisprendžiau palikti du didelius medžius, o kitus išpjovėme, –patirtimi dalijosi Kristina. – Tokia pat lemtis ištiko ir krūmus, dalį jų perkėliau į sklypo kraštus. Žinoma, nugriovėme iš atliekų sukurptą tvartą, šiltnamius iš senų langų, išvalėme sklypą. Mano patarimas toks –lengvai karpomus, formuojamus augalus, gėlynus, dekoratyvinius krūmus rinkitės sodinti sklypo kraštuose. Geriausia naudoti daugiau šviesios spalvos (šviesių žiedų ir lapų) – tai sudaro erdvumo įspūdį, todėl labai pamilau lanksvas.“
Pirmiausia – veja
Kristinos teigimu, seno sklypo tvarkymą geriausia pradėti nuo vejos. Jos grožis atsiskleidžia tuomet, kai ji tuščia ir švari. Taigi išpjovusi medžius ir krūmus, ji pradėjo formuoti veją.„Tradiciškai į veją mėgstama visko prisodinti, todėl būtina atlaisvinti šią erdvę nuo pavienių medžių ir krūmų, pritaškuotų augalų. Jie visi tik gadina bendrą vaizdą ir trukdo darbuotis su žoliapjove, – teigė Kristina. – Beje, vos tik sužėlė žolytė, buvęs apkrautas sklypelis tarsi atsikvėpė ir tapo erdvus.“
Sodininkės teigimu, veja yra labai imli maisto medžiagoms, ji greitai plečiasi, todėl neilgai trukus užkariauja pomedį ir augalui tenka dalytis maisto medžiagomis. Galima nuolat kapoti veją aplink medelį, apriboti ją su įkasamais atitvarais arba mulčiuoti ir taip atitolinti problemą – bet ji vis tiek išliks. Jeigu augalai auga ne vejoje, o už jos ribų, ten jiems sukuriamos tinkamos sąlygas, o patys išvengiame papildomų darbų.
Vejos forma nėra svarbi – mėgstantys klasikinį stilių gali pasirinkti kvadrato, stačiakampio ar apskritimo formą. Laisvesnio stiliaus mėgėjams gali tikti peizažinė forma. Bet kuriuo atveju Kristinos patarimas būtų toks – apibrėžti vejos ribas išraiškingais vingiais.„Paryškinkite ribą, kad efektas būtų dar didesnis – tam tinka siaura trinkelių juosta, akmens plokštės arba plastikiniai bortai, kurie visai nekrenta į akis, taip pat padeda nubrėžti aiškią ribą tarp vejos ir kitų paviršių“, – pripažino sodininkė mėgėja.
Upeliuko magija
Kraštovaizdžio architektai nedideliuose soduose kaip akcentą rekomenduoja išskirti kokį nors ypatingą augalą, skulptūrą ar kitą mažosios architektūros objektą, aplink kurį kaip pagrindinę ašį būtų galima išdėlioti kitus elementus. Dekoratyviniai augalai, vandens telkinys, takas – tai pagrindiniai aplinkos komponavimo elementai, jie pageidaujami tiek dideliame, tiek mažame sode. Kadaise Kristinos svajonė buvo nedidukas upelis, vingiuojantis kaskadomis.
Taip jis atsirado gerai matomoje sklypo dalyje. Vandens telkinius vertėtų įrengti vadovaujantis šia taisykle: kuo mažesnė sodo erdvė, tuo mažesnis įrengiamas tvenkinys. Taip Kristina ir padarė. Siauras, lengvai vingiuojantis upelis vizualiai pagilino erdvę, todėl mažas sklypas atrodo didesnis, nei yra iš tiesų.
„Priežiūros tokiam upeliui reikia nedaug, o augalus galima sodinti įvairius, ne tik mėgstančius drėgmę, – pasakojo sodininkė. – Upeliukus galima derinti su alpinariumais. Dugną geriausia nubarstyti smulkiu žvyru ir nedideliais akmenėliais, tuomet gerai matosi vandens tėkmė. Tiesa, pastaruoju metu mano upelis jau išdžiūvęs, nes sode praleidžiame ne tiek daug laiko, o kadangi patys jį įrenginėjome, pradėjo leisti vandenį. Tačiau net ir sausas jis atlieka savo dekoratyvią funkciją ir puošia aplinką.“
Natūralistinis stilius
Sodininkės teigimu, net jeigu vietos visai nedaug, keletas pakabinamų vazonų balkone ar ant laiptų pakopų, dekoratyvinė vijoklinių augalų sienelė, vandens augalai inde ar akmenys padės sukurti mielą žaliąjį kampelį. O štai šiuolaikinėmis gėlynų įrengimo madomis ji džiaugiasi – kraštovaizdžio tendencijos eina ekologijos linkme.
Vertinamas natūralumas: kuo arčiau laukinės gamtos, tuo gražiau; kuo mažiau darbo su dirva ir gėlėmis, tuo geriau. Nebemadingos tampa prižiūrėtos vejos ir išpuoselėti gėlynai, juos keičia natūralistinis stilius. „O mažo ploto sklypuose itin svarbu išlaikyti vientisumą, pasirinkti vieną stilių, nepersistengti su augalų įvairove bei spalvine gama“, – aiškino Kristina.
Dar vienas svarbus patarimas – šiltuoju metų laiku lauko baldus, kurie turi būti priderinti prie namelio, papuošti natūraliomis, prie aplinkos derančiomis spalvomis, formomis bei medžiagomis. Visada jaukiai ir estetiškai atrodys nedidelės pagalvėlės ar skoningai suderinti indai ant sode esančio stalo.
Vis dėlto ji siūlo atsargiai žvelgti į patarimus, juk svarbiausia pagal savo pomėgius susikurti sielai mielą aplinką, kuri nenustotų džiuginti. Aplinka turi būti jauki ir harmoninga, nepriverčianti kaskart galvoti, kad joje reikia kažką pakeisti.
Gėlyno formavimas
Želdyno pagrindas – struktūriniai augalai, pasižymintys architektūrinėmis savybėmis, dekoratyvūs visą sezoną.
Teminiai augalai užpildo pagrindą tarp struktūrinių augalų, jie dekoratyvūs ne visą sezoną, pakeičia vienas kitą.
Augalai akcentai akį traukia ypatingomis savybėmis, jie sodinami po vieną, kad išsiskirtų.
Papildantys augalai, kurie įneša spontaniškumo – tarkime, vienmetės arba svogūninės gėlės mišriuose ar daugiamečių gėlių želdynuose.
Lijana Cibulskienė
