Atlikus šiuos svarbius darbus, padidės derlingumas, sumažės žaladarių, ligų ir piktžolių plitimas bei atsiradimas.
Dirvožemio paruošimas
Pirmiausia, nuėmus derlių, reikėtų pašalinti visas liekanas. Atidėliojant šį darbą, augalų liekanos ims pūti ir pradės bręsti patogenai, kurie užkrės dirvą. Jei augalai sirgo, kompostuoti jų nepatariama – geriausia liekanas sudeginti.
Vėliau dirvą rekomenduojama perkasti. Taip sunaikinama nemažai piktžolių ir jų sėklų. Rudeninio kasimo metu nereikia smulkinti grumstų. Per žiemą vanduo ir sniegas sutrupina grumstus, pagerėja dirvos hidroskopiškumas. Perkasant dirvą nedideliuose sklypuose, patariama išrinkti pačių atspariausių piktžolių šaknis. Vieni atspariausių yra dirviniai sukučiai ir asiūkliai. Jų šaknys auga labai giliai, todėl net herbicidai – ne visada veiksminga priemonė. Jei šių piktžolių nesunaikinsite, kitąmet jos suvešės keliskart gausiau. Verta atminti, kad asiūkliai labai plinta rūgščioje dirvoje.
Nuėmus derlių, sutvarkytą dirvožemį galima pagerinti. Pavyzdžiui, pasėti baltųjų garstyčių, rugių, vikių. Vėliau, paaugusius iki 20–30 cm, apkasti 15 cm gylyje. Garstyčias geriausia apkasti prieš pat žydėjimą. Jos turi ilgas šaknis, supurena dirvą, pagerina vandens laidumą. Be to, garstyčios turi ir baktericidinių savybių, iš dalies apsaugo nuo grybinių ligų, atbaido kai kuriuos kenkėjus. Gausiai užaugusi, įterpta žalioji masė beveik prilygsta mėšlui.
Dirvos derlingumą ir humuso kiekį galima padidinti, įterpiant kompostuoto arklių mėšlo arba komposto. Į dirvą nedideliais kiekiais galima įterpti (apkasti) smulkintų daržovių ar medžių lapų. Jie turi būti sveiki, nepažeisti kenkėjų ir ligų. Įterptos organinės medžiagos pritraukia sliekų ir naudingų mikroorganizmų. Dėl to pagerinama dirvos aeracija.
Dirvožemį galima suaktyvinti ir mikrobiologiniais preparatais. Pavyzdžiui, „MicroProtector“ ir „TrichocControl“ skirti dirvožemio mikrobiologinei įvairovei palaikyti, didina augalų atsparumą ligoms, kenkėjams. Naudojami įterpiant į dirvą pagal gamintojo nurodytą kiekį. Juos įterpti į dirvą geriausia pavasarį, bet galima naudoti visus metus.
Dirvą galima patręšti ir mineralinėmis trąšomis, tačiau rinktis reikia tokias, kuriose yra mažai azoto, bet gausiai kalio, pavyzdžiui, NPK 3,5– 10–20.
Trumpai apie dirvožemį ir jo rūgštingumą
Beveik visoms daržovėms tinka silpno rūgštingumo (pH) 6,5 dirvožemis. Yra tam tikrų išimčių: rūgštynėms puikiai tiks ir 5,5–6, o štai burokėliai, kopūstai ar svogūnai toleruoja platesnį dirvožemio rūgštingumą (ph) – 6,5–7,5.
Daržo dirva turi būti ne per sunki, humusinga, laidi orui, vandeniui. Sunkioje, kietoje dirvoje trūksta humuso, šaknys negauna oro, augalai blogai vystosi, nepasisavina reikiamo kiekio maisto medžiagų. Lengvoje, smėlėtoje dirvoje taip pat gero derliaus neverta tikėtis, nes dirva greit perdžiūva, augalams trūksta vandens, greitai išsiplauna maistinės medžiagos.
Sunkią dirvą galima pagerinti, įmaišant rupaus smėlio ar žvyro ir organinių medžiagų, o smėlėtą – įmaišant organinių medžiagų ir molio. Šios medžiagos sulaiko vandenį ir ne taip greitai išsiplauna maistinės medžiagos. Žinoma, dirvožemis turi būti derlingas ir humusingas, todėl būtina įterpti organinių medžiagų.
