VL žurnalistė Nijolė Petrošiūtė
Jau lapkritį Lietuvoje pakvimpa Kalėdomis. Prekybininkai verčiasi per galvas, stengdamiesi mums prakišti bet kokį šlamštą, vadindami tai Kalėdų dovanomis ar net stebuklais, vartotojai irgi ima elgtis it galvas pametę... O Rotenburge prie Tauberio visus metus vyrauja rami kalėdinė nuotaika, bet čia niekada nebūna jų šurmulio, nebent vienu metu atvažiuoja daugiau turistų autobusų. Čia gyvena Kalėdos.
Kalėdos kasdien
Rotenburgas prie Tauberio turi daug priežasčių būti garsus, tačiau turistai čia bene labiausiai plūsta pasimėgauti Kalėdų dvasia, nesvarbu, koks metų laikas. Ir kuo arčiau vasaros pririeda metų ratas, tuo daugiau įspūdžių patiri apsilankęs šiame nedideliame viduramžius menančiame miestelyje. Eini įkaitusiu grindiniu, varvindamas prakaitą, o prieš nosį išdygsta Spragtukas su savo žaliuoju šautuvėliu ir... taikosi. O paskui šauna... Pasigirsta šaižus nelaimingo Arlekino juokas... Kažkur prunkščia elniai. Nešini dovanomis, į gatvę išbėga septyni ar devyni nykštukai ir krauna jas į čia pat stovintį sunkvežimį. Paskui skubiai neria atgal į vidų, nes paliko vieną Snieguolę. Kūlverstukas dėl kažko ginčijasi su krokodilu. Savo grožio pakerėta, savimi žavisi Barbė. Pelenės kurpaitė laukia įsimylėjėlio princo. Bjaurusis ančiukas jau seniai virto gražuole gulbe, bet neturi progos tuo įsitikinti...
Pas Kate Wohlfahrt
Kai praveri parduotuvėlės Kathe Wohlfahrt duris, į akis tarsi sniegas pabyra... Tai – vienintelis miestas visoje Vokietijoje (o ir Europoje kažin ar kas nors panašaus yra), kur visada tvyro kalėdinė atmosfera ir kur galima bet kuriuo metu nusipirkti visko, ko reikia Kalėdoms. Čia veikia ir Kalėdų parduotuvė-muziejus. Beje, žaisliukai, eglutės puošmenos čia – tik rankų darbo. Serijinės gamybos gaminių čia nerasi. Žaislai pagaminti iš medžio, šiaudų, stiklo, tik ne iš plastmasės. Rankų darbo puošmenos yra išskirtinis Rotenburgo prie Tauberio bruožas. Žaislai nuostabūs, todėl nepigūs. Čia, sako, kaip niekur kitur, žmonės supranta, kiek išleido, tik užvėrę parduotuvės duris ar net grįžę namo.
Nuostabus ir labai prabangus Kalėdų muziejaus-parduotuvės interjeras: raudoni aksominiai kilimai, puošnios sienos, įspūdingi senoviniai langai. Didelė erdvė tarsi suskaidyta į kelias pakopas, ji atskirta sienomis, eglutėmis, žaislų lentynomis, todėl čia galima net pasiklysti. Kuo ilgiau klaidžiosi, tuo daugiau pinigų išleisi. Neteko matyti nė vieno žmogaus, kuris iš čia išeitų tuščiomis. Mano bendrakeleivė buvo kategoriškai pareiškusi, kad dėl tokių niekų tikrai neišlaidaus, o prisipirko tiek, kad su pirkiniais vos tilpo pro duris. Ir kaip nepirksi, jei viskas čia primena pasaką, tu toje pasakoje apsigyveni, joje tau paskirtas vaidmuo ir tu jį, apie tai nė negalvodamas, atlieki. Beje, didesnį įspūdį tokie vaizdai daro suaugusiesiems, o ne vaikams. Gal todėl, kad suaugusieji jau buvo nustoję tikėti Kalėdų dvasia.
Sniego gniūžtės
Rotenburgas prie Tauberio užburia ir kvapais. Čia kvepia marcipanais, cinamonu ir dar visokiais gardėsiais, kokiais anksčiau prieš Kalėdas pakvipdavo ir lietuvių namai. Bet dabar švenčių kvapus iš mūsų namų išgujo prekybos centrai... Todėl, atsidūrus Kalėdomis kvepiančioje gatvėje, apima toks ilgesys, kad nors stauk, o gal ir nuodėminga mintis, kad grįžus reikėtų išsprogdinti visus prekybos centrus...
Vienas iš gardėsių vadinamas sniego gniūžtėmis. Taip savo firminį Rotenburgo prie Tauberio skanėstą vadina pardavėjai. Apvalūs, įvairių dydžių, spalvų gardumynai su įvairiais įdarais išties primena gniūžtes. Saldūs, traškiu paviršiumi ir burnoje tirpstančiu karamelės, kokoso, riešutų, razinų ir kitokiu įdaru, padengti šokolado, braškių, pieno glajumi arba paprasti... Mažiausi telpa į vaiko delnuką, o didžiausiems ir kepurė būtų ankštoka. Čia pat parduotuvėje meistras parodo, kaip gaminamos sniego gniūžtės: tešla pjaustoma siaurais kaspinėliais, paskui tie kaspinėliai vejami it siūlų kamuoliai, o kai suvyti iki reikiamo dydžio dedami į karštą aliejų ir verdami. Paskui „dekoruojami“: apliejami riešutiniu, braškiniu, vaniliniu, šokoladiniu, kokosiniu ar karameliniu glaistu. Čia pat surikiuotos dėžutės, į kurias pardavėja sukraus lauktuvėms išsirinktas sniego gniūžteles. Išties geresnių lauktuvių šiame miestelyje neišsirinksi.
Sustingęs laikas
Rotenburgas prie Tauberio yra geriausiai išsilaikęs viduramžių miestas Vokietijoje. Gidas patikino, kad jis beveik nekinta nuo viduramžių, net visa griaunanti Antrojo pasaulinio karo šmėkla jį aplenkė. Miestas atrodo it žaislinis su ryškiaspalviais fachverkiniais namais, su žaviomis namų langinėmis, svyrančių gėlių balkonais, nuostabiais kalvių darbais, aukštais bažnyčių bokštais, romantiškai nuteikiančiomis aikštėmis, architektūros paminklais... Čia netgi vaismedžiai auga kažkaip kitaip nei kitur, kažkaip geba, prisišlieję prie namo sienos, vaisius brandinti, o šaknys atrodo it po pamatu palindusios. Štai kriaušė su didžiuliais prinokusiais vaisiais panašesnė į vijoklį, nei į rimtą medį.
Aplankome Šv. Jokūbo bažnyčią, Klingentor bokštą, iš po kurio kadaise buvo pumpuojamas šaltinio vanduo ir dalijamas miestelėnams, spoksome į miestą juosiančią dekoruotą gynybinę sieną, kurioje yra net penkeri vartai. Išties kažkas labai taikliai pastebėjo: Rotenburgas prie Tauberio yra tarsi labai didelis muziejus, į kurį įleidžiama nemokamai, bet kuris ištrauks visus eurus, nesvarbu, kiek jų turi. Miesto dvasią padeda išlaikyti ir iš anų šimtmečių tarsi laike įstrigęs miesto sargas, kuris kiekvieną vakarą atidžiai apžiūri miesto sienas, vartus, įdėmiai nužvelgia gatveles ir jose esančius namus, sutinkamus žmones, tarsi jam rūpėtų viskas, kas šiame mieste vyksta, tarsi būtų už viską atsakingas. Įspūdį dar labiau didina jo juodas apsiaustas, fetrinė skrybėlė ir rankoje nešamas žibintas. Patikrinęs miestą ir įsitikinęs, kad jame viskas yra saugu, sargas grįžta į centrinę aikštę ir apie tai praneša žmonėms. Taip buvo prieš šimtmečius, taip yra dabar ir taip, sako, bus visada. Ir bokšto laikrodis visada skaičiuos valandas bei garsiai apie tai praneš miestelėnams, svečiams. Reikia pastabėti, kad ši tradicija manęs nė kiek nedžiugino: vos pradedi snūduriuoti ir – bam bam bam...
Susitarimų tradicijos
Ten, kur grįžta miesto sargas, pačiame miesto centre, yra puiki aikštė, kurioje šimtmečius skaičiuoja miesto rotušė. Kas valandą prasiveria rotušės langeliai ir juose vis pakartojama miesto istorija. Sako, kadaise taip buvę: 1631 m. miestą užėmė katalikas generolas Tilis, kuris buvo pasiryžęs miestą paleisti pelenais. Miesto valdovai, bandydami išvengti tokios lemties, nesugalvoję nieko geresnio, pasiūlė generolui paties geriausio vyno taurę, kurioje tilpo 3,25 litro vyno. Juk ne sykį vyrai prie butelio daug ką sutarė, tai gal ir šįsyk pavyks? Ir išties: generolas Tilis šyptelėjo į ūsą ir tarė: „Na, gerai. Aš jūsų miesto pasigailėsiu, jei kuris nors iš jūsų vienu mauku išgers šią taurę.“ Regis, Tilis manė prigriebęs miestelėnus. Tačiau senasis burmistras pakėlė taure pavadintą talpyklą ir visų nuostabai vienu ypu ją išmaukė. Tiliui nebeliko nieko kito, kaip tik laikytis duoto žodžio ir miestą palikti ramybėje. Čia būta ir kažkokios mistikos, nes nuo to laiko niekas nesikėsino į miestą, o miestelėnai tam įvykiui atminti kasmet rengia meistriškų išgertuvių festivalius.
